Kultūra

2020.02.20 09:13

Inga Mitunevičiūtė. Kiaulystės dėsniai gyvenime ir literatūroje

Knygų apžvalga
Inga Mitunevičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.20 09:13

I. Mitunevičiūtė eteryje apžvelgė dvi knygas: Clementine Beauvais „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“ ir Astos Jolantos Miškinytės „Bitlas, Ana Orka ir aš“.

Clementine Beauvais „Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja“

Ši knyga, kurią iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė, o išleido leidykla „Debesų ganyklos“, perskaityta laiku ir vietoje, gali pakeisti ne vienos jaunos merginos ar vaikino gyvenimą. Pelniusi daugybę apdovanojimų Prancūzijoje, įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės sąrašą, ji turėtų atsirasti lentynose kiekvieno jaunuolio, kuris nors kartą gyvenime buvo tapęs pašaipos objektu.

Ir visiškai nesvarbu, dėl ko – svorio, ūgio, plaukų spalvos, strazdanų ar ko kito. Ir nors kito/kitokio, patyčių ir panašios temos paauglių literatūroje jau net įgriso, ši knyga turi tai, dėl ko palieka visas kitas už savęs mažiausiai per metrą – ji trykšta sąmoju ir pursloja nuostabiu humoro jausmu.

Knygoje pasakojama istorija apie tris paaugles, laimėjusias pirmąsias vietas „Metų kiaulaitės“ rinkimuose, kuriuos internete rengia vienos jų klasiokas. Visos trys apkūnios, neišvaizdžios, nevykėlės ir vienišos. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o ypač – tuose rinkimuose balsuojantiems. Kiekviena jų turi vienokį ar kitokį skaudulį ir savaip slepiasi nuo pasaulio: jauniausioji drovuolė Akima – savo šeimoje, tėčio palikta Astrida – muzikoje ir strateginiuose žaidimuose, o biologinio tėvo nepripažinta šmaikštuolė Mirėja – po sąmojo ir sarkazmo kauke.

Patyčios, nuolat lydintys bendraamžių komentarai ir noras nuo visko pasislėpti yra jų kasdienybė. Bet... Ligi šiol neturėjusios draugų, jos susipažįsta būtent po to, kai visos trys tampa „metų kiaulaitėmis“ – „auksine“, „sidabrine“ ir „bronzine“. Ir jei Akimai ir Astridai tokie rinkimai – naujiena, Mirėja jau užsigrūdinusi, nes laimi juose trečius metus iš eilės...

Solidarumo akimirką gimsta planas keliauti į Paryžių, į Liepos 14-osios iškilmes, ir ne bet kaip, o dviračiais, pakeliui prekiaujant – kaip simboliška ir šmaikštu – dešromis, ir taip užsidirbant pinigų tolesnei kelionei. Kiekviena jų turi savo tikslą – Mirėja nori viešai prisistatyti savo biologiniam tėvui, kuris yra ne bet kas, o Prancūzijos prezidentės vyras, Astrida nori patekti į mėgstamiausios grupės koncertą, o Akima – atkeršyti už vyresnįjį brolį, kare netekusį abiejų kojų. Jis neįgaliojo vėžimėlyje lydi mergaites visos kelionės metu. Visi šie tikslai yra spontaniški, neapgalvoti ir dvelkia kartais ne visai racionaliu paauglišku užsispyrimu padaryti tai, kam niekada nepritartų suaugusieji.

Turiu pripažinti, kad iš pradžių manęs šis kelionės sumanymas visiškai neįtikino. Bet įtariu, kad tokios ir būta autorės užmačios, nes pakeliui į Paryžių, minant dviračius per saulę, lietų ir vėją, prakaituojant ir viską maudžiant, vis labiau pažįstant vieniems kitus, susiduriant su kliūtimis ir iššūkiais, šie tikslai pamažu bliūkšta kaip prakiurę oro balionai. O galiausiai nusigavusios į Paryžių ir patekusios į prezidentės priėmimą, dvi iš trijų „kiaulaičių“ supranta, kad nebenori nei keršto, nei viešų tėvystės įrodymų. „Viskas keičiasi nenumatytai. Reikia reaguoti į netikėtumą“ – tokiu filosofiniu leitmotyvu susumuojami kelionės rezultatai.

Paraleliai pasakojama, kaip visa ši kelionė nušviečiama žiniasklaidoje. Trijų merginų, pasivadinusių „kiaulaitėmis“, išsiruošusių į Paryžių dviračiais ir kelionėje pardavinėjančių dešras, istorija sulaukia tokio populiarumo, kad kiekviename mieste, kur jos sustoja, jų laukia su vaišėmis. O smagiausia yra tai, kad jos tomis vaišėmis mėgaujasi visiškai nekreipdamos dėmesio į savo tariamai „kiaulaitiškas“ formas. Kartu puikiai atskleidžiamas patyčių ir „heitinimo“ internete mechanizmas, komentavimo kultūra ir baisus viso to atotrūkis nuo realaus gyvenimo, pilno nuostabių žmonių, vietų ir valgių.

Be abejonės, tai sparnus auginanti knyga, nes jei „kiaulaitės“ gali numinti dviračiais iki Paryžiaus, tai gali užsiauginti sparnus ir skristi. Žinoma, perkeltine prasme. Tai kiek nuvalkiota, bet vis tiek stipri pagrindinė knygos mintis.

Asta Jolanta Miškinytė „Bitlas, Ana Orka ir aš“

Turiu prisipažinti, kad šios knygos dar tik maketą skaičiau vienu ypu, iki dviejų valandų nakties, perštinčiomis akimis ir nuo skaitymo per kompiuterį įsiskaudėjusia galva. Ji buvo mane pasičiupusi taip, kad žūtbūt norėjosi ją baigti ir sužinoti, kas ten kaip. Neabejotinai gera knyga, tada pasakiau. Paskui, praėjus, sakykim, šiokioms tokioms literatūrinėms pagirioms, išgirdau kolegų atsiliepimus, kurie buvo, švelniai tariant, priešingos nuomonės.

Skaitant antrą kartą, pirminis susižavėjimas kiek priblėso, bet vis tiek laikausi nuomonės, kad „Tyto alba“ išleido tikrai įdomią ir pagavią knygą, kuri galbūt įskels diskusijas, o tai visada sveika. Tad kas gi šioje knygoje pagavu, o dėl ko būtų galima diskutuoti, ir pabandykim išsiaiškinti.

Tai Astos Jolantos Miškinytės debiutinė knyga ir toks jausmas, kad ji kaip prisirpusi uoga – ilgai nokinta saulės, o nukritusi nuo krūmo akimirksniu. Daugelio debiutuojančių autorių daroma klaida – noras sudėti į vieną knygą daug, labai daug idėjų, siužetų ir kitko. Ant knygos viršelio deklaruojamas dvigubas adresatas – sakoma, kad tai knyga tėvams apie paauglius ir paaugliams apie juos pačius. Ir tai yra antroji klaida, nes kas įdomu tėvams, dažniausiai nebus įdomu paaugliams ar bus jų sąmoningai atmesta. Ir jei dvigubas adresatas dažnai pasiteisina vaikų literatūroje, paauglių literatūroje tai turėtų būti tabu. Tad jei pirmoji knygos dalis tikrai galėtų būti skirta paaugliams, antroji jau nebeaišku kam. Ir, mano galva, ties ja reikėjo užbaigti. O antrąją dalį galbūt paversti atskira knyga.

Bet aš tikiu, kad ši knyga ras savo skaitytoją, be jokios abejonės. Tik kažkodėl įtariu, kad tai labiau bus suaugusieji nei paaugliai, o labiausiai moterys, jaunystėje žiūrėjusios „Turtuoliai irgi verkia“. Ir sakau tai be jokios pašaipos ar ironijos, tiesiog ši knyga yra populiariąją literatūrą atstovaujanti, lengvu ir sklandžiu stiliumi parašyta, tikrai įtraukianti istorija be ypatingų gelmių ar daugybės prasminių sluoksnių. Ji tarsi serialas, o ir serialų kartais labai reikia, ypač jei gyveni kamuojamas aukštųjų materijų.

Apie ką gi ši knyga? Apie nelaimingus suaugusiuosius, nelaimingus paauglius ir nelaimingus jų gyvenimus. Apie trapią ribą, kurią peržengus, nebėra kelio atgalios ir patirtis, kurios pakeičia visą tavo gyvenimą negrįžtamai. Apie tai, kad atsakomybę už savo gyvenimą turi prisiimti pats. Apie tai, kur nuveda manipuliavimas ir melavimas. Apie meilę, aišku, kaip be jos. Laimingą ir nelaimingą.

Pasakojimo centre – paauglys, kuris kandžiojasi kaip sužeistas žvėris, maištauja, meluoja, manipuliuoja, įsivelia į liūdnus nuotykius, įsimyli merginą, su kuria būti negali ir t. t. Visas rinkinukas, kaip ir priklauso. Pasakojimo akiratyje – jo draugai, kiekvienas savaip einantis iš proto, dažniausiai dėl to, kad šeimos nedarnios ir nelaimingos, vaikai irgi, gyvenantys nepasisekusių suaugusiųjų bandymų susikurti gyvenimus fone. Veiksmas vyksta dažniausiai priemiestyje, kur turčių rajonas ribojasi su ne tokių turčių.

Kita linija – tokių romantinių figūrų kaip pavadinime figūruojantys Bitlas ir Ana Orka, kurie yra iš kito pasaulio ir kito socialinio sluoksnio – savarankiški, gyvenimo užgrūdinti, daug ko matę ir patyrę, istorija. Siužetinių linijų nemažai, kai kurios jų truputį pasirutuliojusios ir nutrūksta. O gaila, man visai norėjosi sužinoti, kaip ten susiklostė Arčiui su Sibile ir jo mažajai sesutei. Apskritai ši knyga kažkiek dvelkia laukine devyniasdešimtųjų romantika, kai atsivėrusios laisvė ir galimybės buvo tarsi katalizatorius įvairiausiems žmonių likimams susiklostyti. Kai kurie iš jų baigėsi liūdnai. Apie tai labiausiai, mano galva, ir yra ši knyga.