Kultūra

2020.02.17 12:13

Laima Kreivytė. Kur prasideda kultūra?

Laima Kreivytė2020.02.17 12:13

Šį komentarą inspiravo ką tik įvykusi ceremonija – labai greitai suprasite, kokia. Ji man priminė Virginijos Woolf knygoje „Savas kambarys“ aprašytą situaciją.

Panirusi į mintis apie moteris ir literatūrą V. Woolf žengia per žolę. „Akimirksniu lyg iš po žemių išdygęs žmogus užtvėrė man kelią. Ne išsyk supratau, kad šio keisto subjekto vizitiniu švarku ir išeiginiais marškiniais mostai skirti man. Jo veide atsispindėjo siaubas ir pasipiktinimas. Greičiau instinktu nei protu suvokiau – tai buvo universiteto Tvarkdarys, o aš buvau moteris. Aš ėjau veja, o tai buvo leidžiama tik Mokslo draugijos nariams ir profesoriams; mano vieta – ant žvyro.“

Sėkmingai apgynęs veją Tvarkdarys išblaškė rašytojos mintis – bet kam tai galėjo rūpėti? Laimei, Virginijai Woolf Tvarkdario plasnojimas irgi nepasirodė vertas gilesnių apmąstymų, tad ji prisiminė Charleso Lambo esė apie Oksbridžo bibliotekoje rastą Miltono poemų rankraštį ir panūdo į jį pažvelgti pati – juk biblioteka čia pat. Jau buvo beverianti bibliotekos duris, tik „staiga priešais išdygo žilas, malonus džentelmenas, kuris lyg angelas sargas plevėsuodamas juodos mantijos skvernais užtvėrė man kelią ir žemu balsu pareiškė apgailestaująs, bet damos įleidžiamos į biblioteką tik lydimos koledžo profesoriaus arba pateikusios rekomendacinį laišką“.

Mintyse siųsdama prakeiksmus rašytoja išeina laukan ir išgirsta muziką. Didingai gaudžiantys vargonai vilioja Virginiją į koplyčią, bet šį kartą ji net nebando laimės: „Norėjau užsukti vidun, jei būčiau turėjusi teisę, o juk vėl galėjo sustabdyti bažnyčios tvarkdarys ir pareikalauti krikšto liudijimo ar dekano rekomendacijų“.

Kažkur girdėta? Nacionalinės premijos laureatės Viktorijos Kuodytės neįleido į premijos teikimo ceremoniją prezidentūroje, nes ji neturėjo kvietimo ir nebuvo įtraukta į sąrašą. Toks formalumas – prieš įstatymą visi lygūs. Tik ar prieš įstatymą, ar prieš tvarkdarius, matančius instrukciją, o ne žmogų? Tai kam rengiama ceremonija, kas jos svarbiausi dalyviai? Ne prezidentūra suteikia garbę menininkams, juos apdovanodama, o šie išskirtiniai talentai savo kūryba garsina Lietuvą, kuria jos tapatybę. Mes augame girdėdami jų muziką, skaitydami tekstus, žiūrėdami spektaklius, filmus, parodas, įsitraukdami į performansus.

Kultūra politikams – tai tokia kvapni gėlė, prisegama prie atlapo per šventes. Kad visi matytų, kokie mes kultūringi. Bet realybėje kultūros kūrėjai yra politikų pastumdėliai, siuntinėjami nuo vieno tvarkdario prie kito – kaip V. Woolf rašytoja. Ar galėtų į inauguraciją neįleisti Prezidento? Tačiau klausimas yra ne „kas svarbiau – politikas ar kūrėjas?“ (atsakymą visi ir taip žinome, nereikia nė pasitikrinti Kultūros komitete), bet „ar svarbiau taisyklės, biurokratija, sistema, ar žmogus?“ Kas atsiranda pirmiau – kūrybinis polėkis ar taisyklių rinkinys?

Taisyklės atsiranda tada, kai jau yra ką reguliuoti. Jos nesukurs operos ir neįkvėps pokyčiams, nes iš anksto nurodinės, ką galima ir ko negalima daryti. Ir kam galima. Jei prasidėjus mūsų dainuojančiai revoliucijai būtume paisę sovietinės valdžios nustatytų taisyklių, tai ir dabar priklausytume ne Europos, o subyrėjusiai respublikų sąjungai, kur žmogus tebuvo sraigtelis ir patrankų mėsa.

Gal per daug eskaluojame šią temą? Juk daug svarbiau už niekingą akibrokštą yra tai, ką V. Kuodytė sukūrė, kaip jos vaidmenys įsirašė žiūrovams į sąmonę. Iki šiol girdžiu jos trūkčiojantį balsą Gintaro Varno spektaklyje „Portija Koglen“, kurį žiūrėti važiavau į Kauną. Kaip pačiūžomis per stiklą. Pjesės kontūrai per tiek laiko aptirpo, bet kiaurai veriantis Viktorijos balsas, kampuoti judesiai, kažkoks sunkiai apsakomas tikrumas įsirašė giliai ir paliko neužsiveriančią žymę. Privertė pasijausti gyva. Kaip apibūdinti tą meno galią, išskirtinį ir su niekuo nepalyginamą jo poveikį? Toks menas zombį vartotoją atverčia į gyvą žmogų. Ir taip kiekviename spektaklyje, kiekviename naujame Viktorijos Kuodytės vaidmenyje.

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, pats menininkas ir mokslininkas, tuoj pat sureagavo į situaciją ir dar tą patį vakarą kartu su prezidento patarėja kultūrai Sonata Šulce nuvyko į Jaunimo teatrą pas Viktoriją Kuodytę – atsiprašyti, pasveikinti ir pagarbiai pakviesti į apdovanojimą – dabar jau taikantis prie jos laiko. Ir nors komentatoriai socialiniuose tinkluose suskubo paklausti, ar ministras su patarėja buvo įtraukti į teatro sąrašus, ar juos praleido, šis poelgis rodo tam tikrą brandą. Klaidų (ir baisiai apmaudžių!) daro visi. Bet ne visi sugeba atsiprašyti ir jas ištaisyti. Jau akys pavargo nuo televizoriuose įsikalinusių politikų, taip priskretusių prie savo kėdžių, kad su jomis tikriausiai ir pasilaidos. „Neatsiprašysiu ir neatsistatydinsiu!“ – jų amžinas šūkis. Gal kultūra ir prasideda nuo gebėjimo atsiprašyti ir vertinti žmogų, o ne instrukciją? Tikiuosi, kad šis akibrokštas paskatins pergalvoti pompastiškus ritualus, o dekoratyvius gestus pakeis pagarbus kultūros ir jos kūrėjų darbo vertinimas.

О kaipgi komentaro pradžioje minėta V. Woolf? Savo mintis apie tvarkdarius rašytoja dėstė 1928 m. paskaitoje, o 1929 m. sudėjo į knygą „Savas kambarys“. Dar nepraėjo nė šimto metų, o jau atrodo neįtikėtina, kad moteriai patekti į biblioteką reikėjo palydovo ar rekomendacijos. Po keturiasdešimties metų Britanijoje moterys konduktorės streikavo, kad galėtų ne tik bilietėlius plėšyti, bet ir vairuoti autobusus. 1969-aisiais, kai vyrai nusileido Mėnulyje!

Ar ne per svaigus apibendrinimas, – sakysite, – juk aktorės neįleido dėl pamiršto kvietimo? Ir dar todėl, kad nebuvo sąraše! Moterys menininkės vis dar sunkiai patenka į sąrašus – balsavimo, premijų, kanoninių autorių – ir labai greitai iš jų dingsta. Jei manote, kad moterų nematomumas ir nepastebėjimas yra tik klaidos ir atsitiktinumas, pasidomėkite istorija. Juk moterų indėlis į meną, kultūrą, mokslą ir politiką tik visai neseniai pradėtas vertinti rimčiau. Dar nerimtai, bet jau truputį rimčiau – kas kartą moterims solidariai daužant stiklines lubas ir kitokias tvarkdarių užkardas.

Todėl vasario 17 d. eisiu ir visus kviečiu į Nacionalinę dailės galeriją švęsti Nacionalinės emancipacijos dienos – kad laisvoje šalyje nebūtų antraeilių piliečių, kad kuriančios moterys būtų deramai vertinamos ir nepamirštamos pakviesti į savo pagerbimo ceremonijas. Ir kad tai būtų ne vienkartiniai pavėluotos pagarbos gestai, o ilgalaikės kultūros politikos pamatas.