Kultūra

2020.02.16 13:25

Libertas Klimka. Mintys, pasitinkant Vasario 16-ąją

Libertas Klimka,etnologas, LRT.lt2020.02.16 13:25

Vasario 16-sios dienos data yra svarbiausia mūsų valstybės kalendoriuje. Tądien 1918-aisiais metais tauta savo atstovų parašais išreiškė tvirtą valią būti nepriklausoma – taip buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Apie tai kalbame šventiniuose renginiuose, o lankydami Vilniuje Signatarų namus, širdimi pajuntame to laiko ir tos vietos šventumą.

Nacionalinė valstybė – tautos išlikimo ir pilnavertės kultūrinės raidos garantas. Tad Lietuvos valstybės atkūrimo dieną aptarkime etninės arba tradicinės kultūros reikšmę šiandienos gyvenime. Ar jos vertybės tebėra aktualios, ar saugotinos tik muziejuose, tautosakos rinktiniuose, etnologų monografijose?

Žmogaus tautinės tapatybės pagrindiniai požymiai yra trys: tai gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautinių papročių ir tradicijų praktikavimas. Ogi tuose papročiuose nuo seno įdiegti labai svarbūs dalykai: tėviškės gamtos pažinimas, jos grožio pajauta ir ekologiškas elgesys aplinkoje, švelni pagarba moteriai, o ypač motinai, vaikų ugdymas darbeliais ir pareigomis, prieraišumas gimtiesiems namams, visokeriopa pagalba senoliams, padorus bendravimas su kaimynais ir dar daug kitų gražių moralinių siekinių.

Iš kartos į kartą tai būdavo perduodama be nuobodžių moralizavimų, o veikiant tiesiai į vaiko jausmus ir vaizduotę, pasitelkus tautosaką, liaudies dainą, raiškų žodį.

Dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių sukurta tautinė valstybė nuo pat savo raidos pradžios strategiškai vadovavosi dviem pagrindiniais idėjų blokais – universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu ir šiandien būtų išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą – tai tarsi du sparnai valstybės skrydžiui į ateitį... Nes tik iš sąmoningo tautiškumo išauga visuomenės pilietiškumas, sudarantis valstybės pamatų stiprybę.

Todėl tautinės savimonės ugdymas toli gražu yra ne tik šeimos rūpestis. Moderniųjų visuomenių tautiškumas jau kitoks nei 19 a. Tarkime, mūsų folkloras, buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. O kur dar laikmečio iššūkiai tautiškumui – globalizacija ir kultūros sukomercinimas, ateinantys su vartotojiškomis nuostatomis.

Tačiau dėl to nereiktų kaltinti Lietuvos įsijungimo į Europos valstybių bendriją. Iš esmės Europos Sąjungos politika ragina šalių vyriausybes pačioms rūpintis nacionaline kultūra, kad kiekviena šalis galėtų naudingai bendradarbiauti kultūros mainuose. O kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, turi išlikti mozaikinis, tarsi natūrali paupio pieva, kupina įvairiausių žiedų, jų spalvų ir kvapų.

Vis tik ekonomiškai silpnesnės Sąjungos narės neišvengiamai susiduria su didesniais pavojais savajai kultūrai nei didžiosios šalys. O dar liūdniau, kai tautines vertybes patys mūsų piliečiai ima sąmoningai ignoruoti ar menkinti jų reikšmę. Štai, pavyzdžiui, kai kurie mūsų kalbininkai lietuvių kalbos raidą ragina palikti savieigai ir visiškai atvirai kitų kalbų įtakai, siūlydami atsisakyti kalbos norminimo, klaidų taisymo, patarimų…

Mažaraštystės teisinimas ir taisyklingos kalbos mokymo nuvertinimas gali padaryti daug žalos jaunimo edukacijai, nes sociokultūriniais tyrimais nepaneigiamai įrodyta, kad sąmonės kūrybingumas vystosi kartu su žodingumu. Apmaudu, kad ir tautinės mokyklos idėja mūsų švietimo sistemoje seniausiai pamiršta, tad pasiklausykime, kaip tarpusavyje kalbasi jaunuomenė. Ir kalbasi, žinia, apie emigraciją…

Dar toks tautos orumą žeidžiantis faktas: viešosios iškabos užsienio kalba sugebėjo lengvai apeiti Valstybinės kalbos įstatymą ir įsivyravo sostinės centrinėse gatvėse. Žinoma, toks niekinantis požiūris į lietuviškumą, kaip ir pigi „stiklaininė” architektūra, kultūros paveldo bei gamtinės aplinkos niokojimas tėra mūsų verslo provincialumo ir nepilnavertiškumo komplekso išraiška.

Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypinčios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis. Tautinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant įdomius „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus regionų tradicinius papročius bei tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus.

Gyvoji etninės kultūros tradicija, plačiai apimanti visuomenę, liudytų, kad tebesame įaugę savo žemėje... Viliamės, kad erdvę veiklai šia linkme suteiks ir sostinėje ant Taurakalnio netrukus iškilsiantys Tautos namai. Jų statyba – dr. Jono Basanavičiaus pradėto darbo priesakas...