Kultūra

2020.02.14 21:27

Kuodytė apie prezidento patarėjos atsiprašymą: nustebau, kad nepažįstamas žmogus užlipo ant scenos ir mane tujino

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.02.14 21:27

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį prezidentūroje susitiks su į Nacionalinės kultūros ir meno premijų įteikimo ceremoniją nepatekusia laureate Viktorija Kuodyte ir įteiks jai premiją. Ketvirtadienį aktorė nebuvo įleista į prezidentūroje vykusią ceremoniją, nes jos nebuvo svečių sąraše. Kultūros ministerija skelbia spręsianti dėl nuobaudos darbuotojui, neįtraukusiam aktorės į sąrašą. Apie susiklosčiusią situaciją „Dienos temoje“ kalba V. Kuodytė.

– Ponia V. Kuodyte, per vieną naktį, per vieną dieną apie jus sužinojo ir tie, kurie teatru nesidomi ir kuriems Nacionalinės premijos neįdomios. Kaip jūs šiandien pati gyvenate? Sakoma „Rytas protingesnis už vakarą“ – kaip jaučiatės po tokio nesusipratimo?

– Gyvenu darbingai: tik ką turėjau repeticiją, dabar valandos pertrauka, tada bus kita repeticija. Bandau gyventi kasdieniškai, nors ir labai įžymi tapau. Deja.

Dienos tema. Viktorija Kuodytė apie Šulcės atsiprašymą: nustebino, kad nepažįstama moteris taip betarpiškai mane tujino (su vertimu į gestų k.)

– Jūs, kiek žinau, viešumos nemėgstate, ypač turbūt tokios viešumos?

– Taip, iš tikrųjų tikėjausi, kad vakarykštis turėjęs būti apdovanojimas bus paskutinis toje grandinėje, plejadoje, kai yra daug privalomų interviu, kuriais tu turi tarsi šiek tiek ir atsiskaityti už Meno ir kultūros premijos apdovanojimą prieš žmones. Maniau, kad vakar turėjo būti tas paskutinis taškas ir mane pamirš. Staiga toks štai netikėtumas.

– O gal tas nesusipratimas į naudą išėjo? Ketvirtadienį vakare dar turėjote spektaklį. Atvyko pats kultūros ministras, prezidento vyriausioji patarėja atsiprašė ir pakvietė dar kartą į prezidentūrą.

– Ką turit omeny, kad tai turėjo...

– Parodė dėmesio kultūros žmonėms. Ne kasdien politikos žmones matome teatre, pavyzdžiui.

– Taip, iš tiesų tas apsilankymas nustebino. Labiausiai nustebino tokia detalė, kai atsidengus uždangai ir man pranešus į ausį, kad čia dabar bus iš vienos ar kitos instancijos asmenys, t. y. iš Kultūros ministerijos, iš prezidentūros, staiga prieš save pamatau savo pusseserę, kuri yra man labai artimas žmogus, teikiančią man gėles. Ji, šypsodamasi iš scenos apačios, ištiesusi rankas, kelia puokštę į mane. Ji nedrįso užlipti ant scenos, nors yra man labai artimas žmogus.

Kiti du visiškai man svetimi žmonės lipa tiesiai ant scenos ir bučiuoja, o jų aš niekada nepažinojau. Tas niuansas man buvo keistas. Tarsi užlipti ant scenos jiems yra visiškai savaime suprantamas dalykas. Jie tai gali daryti drąsiai net vakarykštėje situacijoje.

– Ceremonijos dar nesibaigs, nes, kiek suprantu, pirmadienį su jumis susitiks prezidentas Gitanas Nausėda. Aptarėte aplinkybes?

– Taip, iš tiesų penktadienį šalia tų milijono skambučių buvo dar vienas, kuris buvo iš ponios S. Šulcės...

– Prezidento vyriausiosios patarėjos švietimui ir kultūrai?

– Tiesą pasakius, nustebino mane, kad ši moteris, kurios nepažįstu, niekada nebuvome susitikusios, taip betarpiškai mane iš karto tujino ir atsiprašinėjo, žinoma, prezidento vardu. Ji pasakė atsiprašymo kalbą ir pakomentavo, kodėl tai įvyko. Ir gėlių labai daug vakar gavau, labai daug gėlių gavau. Didžiulį „buketą“.

– Čia jau po spektaklio?

– Taip, žinoma. Bet puiku, abu atėjo į spektaklį, pamatė gerą spektaklį – aš džiaugiuosi.

– Baigiant šitą temą, nes norisi pereiti prie džiugesnių dalykų, kaip vertinti, kas vakar įvyko?

– Suprantate, tai buvo šiek tiek ir mano nusiteikimas, nes prieš 3 savaites, kai įvyko renginys, aš netikėtai susitikau žurnalistę Margaritą Alper LRT studijoje. Ji man pranešė tokį dalyką: „Ar tu žinai apdovanojimų datą?“ Aš sakau: „Žinau. 16-a diena, nes gavau laišką tokį.“ Sako: „Ne, ne, ne, tai yra 13 dieną.“ Aš buvau neįspėta, kad pasikeitusi data, ir dar ilgai tas laiškas neatėjo, jau man leido numanyti, kad tai nėra taip labai svarbu.

– Tai jūs sužinojote, kad premija teikiama ne 16-ą, o 13-ą dieną iš LRT žurnalistės M. Alper?

– Taip. Tada nesidomėjau, nes maniau, kad vis tiek turėtų pranešti, bet jau žinojau, kad man tą dieną yra spektaklis ir abejojau, kad galėsiu atvykti. Tada, kai galiausiai gavau laišką iš Kultūros ministerijos su kvietimu 13-ą dieną dalyvauti, pasakiau, kad greičiausiai gali būti, kad negalėsiu, nes turėsiu spektaklį ir labai svarbią repeticiją prieš tai.

Tada buvo apgailestaujama, bet sakiau, kad tikrai bus mano vyras ir mama, kurie galėtų atsiimti mano apdovanojimą, jeigu nebūsiu. Tada, prieš ceremoniją likus 3 dienoms, aš vis dėlto įspėjau, kad galiu dalyvauti, nes nebus tos repeticijos ir suspėsiu. Žinote, bet kokiu atveju žinojau, kad tie žmonės žino, jog būsiu arba aš, arba mano artimieji, kas vakar ir įvyko.

– Mama jūsų buvo?

– Taip, ir vyras buvo. Jį, beje, įspėjau, kai jau supratau, kad manęs neįleido: „Gal tu galėsi pasiimti mano apdovanojimą? Tada tu turi atsisėsti pirmoje eilėje...“ Kaip mane įspėjo iš Kultūros ministerijos. O jisai man parašė: „Žinok, ten nėra vietų, aš negaliu atsisėsti į pirmą eilę.“

– Buvo užimtos pirmos eilės?

– Taip, ten nebuvo tos vietos. Suprantate, tai yra detalės, kurios suveikė, ir mano turbūt toks žmogiškas emocionalumas tuo metu, kai supratau, kad manęs nėra sąraše, kai žmonės eilės gale pradėjo šmaikštauti: „Va, žiūrėkit, dar negausite tos premijos.“ Mes tai pasijuokėme, bet buvo žaisminga situacija. Mačiau, kokia ten yra aplinka, kad žmonės, meno žmonės ir ne tik, garbūs žmonės turi stovėti toje eilėje, nuleidę galvas, laukti tos apžiūros, patikrinimo, apčiupinėjimo kaip kažkokie nusikaltėliai, o ne kaip tie, kurie eina būti pagerbti arba pagerbti tuos, kurių atėjo pagerbti.

Tada, kai atėjo ta moteris ir pasakė, kad būtų gerai tas pakvietimas, kažkoks lūžis manyje įvyko, ir sakau: „Gerai, aš išeisiu, pasiimsiu tą pakvietimą iš mašinos.“ Išėjau, ir tikrai, turiu pridurti, ji mane stabdė, sakė: „Palaukit, mes gal tuoj viską išsiaiškinsime“, bet kažkas buvo jau įvykę tokiame dvasiniame lygmenyje. Iš principo aš nieko nekaltinu, be to, kad renginio pabaigoje, man atrodo, galėjo būti pakviesta arba mano mama, arba mano vyras atsiimti to apdovanojimo.

– Bet jūsų pavardė net nenuskambėjo?

– Nenuskambėjo.

– Nesinori užgožti šiuo incidentu jūsų laimėjimų. Gavote Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Spėju, kad turėtų būti jums džiugu, jog gaunate savo karjeros klestėjimo laiku, o ne už viso gyvenimo nuopelnus, kaip kartais atsitinka menininkams?

– Dievas žino, kaip čia bus. Turbūt šiuo atveju gaunu, norisi tikėti, gal ne už viso gyvenimo nuopelnus dar. Gal taip susiklostė, kad ypač intensyvūs buvo paskutiniai metai gražių darbų. Bet ir prieš tai 25 metai buvo labai kūrybingi.

– Kaip atsitiko, kad vaikystėje norėjote būti darželio auklėtoja, o štai dabar esate garsi aktorė?

– Kas gali atsakyti, kaip atsitiko.

– Gal buvo žmogus, kuris pasuko? Kiek suprantu, norėjote būti ir dainininke, nes iš pradžių studijavote Muzikos ir teatro akademijoje dainavimą?

– Taip atsitiko dėl tos nelaimės, kad mane išmetė. Tada labai kankinausi, o pasirodė, kad tai buvo langas. Užsidarė durys, atsidarė langas. Ačiū Dievui, kad užsidarė, turbūt nebūčiau dabar šitoje kėdėje, nepasakočiau apie aktorystės karjerą. Nežinau, kuo būčiau, gal darželio auklėtoja. Bet dabar esu tuo, kuo esu.

– Mokote studentus, jaunimą – tam tikra prasme ir išsipildė ta pirma svajonė?

– Ir vaikus.

– Kaip šiandien gyvena aktoriai?

– Mylėdami teatrą. Beveik nežinau aktoriaus, kuris nemylėtų teatro, kuris neturėtų svajonės būti scenoje, tiksliau, pasakoti apie pasaulį iš scenos, nuo scenos, apie mus pasakoti. Ar čia vieta analizuoti kokios didelės yra problemos šitoje srityje?

– Tai gal apie materialinę pusę reikėtų užsiminti?

– Visada apie tą materialinę... Taip, sudėtinga ta materialinė pusė. Kas ją gali išspręsti? Galbūt kai pirmadienį bus susitikimas su prezidentu, tai, viliuosi, gal mes ir šnektelėsime.

– Išsakysite savo pageidavimus ar siūlymus?

– Taip, galbūt.

– Šis interviu vyksta repeticijos metu. Jūs atsiprašėte iš repeticijos pertraukai, kiek suprantu. Ką dabar repetuojate?

– Jaunimo teatras, lenkų režisierius Krystianas Lupa, Zebaldo romanas „Austerlicas“, ir spektaklis turbūt irgi vadinsis „Austerlicas“. Apie žmogaus, savo identiteto, savo šaknų paieškas – tai, ką yra praradęs arba ko niekada neturėjo... Žinote, kaip tie Amazonės miškuose medžiai, ant vandens augantys. Jie tokie klestintys, bet tarsi šaknų nėra. Kažkas tokio. Holokaustas, apokalipsė, sunkios temos.

– Kada laukti premjeros?

– Gegužės 1-ąją.

– Pabaigoje, kokių svajonių turite? Apie ką dabar labiausiai svajojate?

– Kad mane paliktų ramybėje.

– Greičiausiai po pirmadienio būsite palikta ramybėje ir pagaliau tikrai gausite jūsų uždirbtą...

– O ką aš gausiu, įdomu?

– Jūs gausite ir ženklelį, ir finansinę premiją, ir diplomą.

– Čia galėsiu prisikabinti?

– Galėsite prisikabinti per valstybines šventes...

– Diplomą. Ką dar sakėte?

– Ženklelis, diplomas ir piniginė premija.

– Piniginę jau gavau.

– Gavote? Vadinasi, tikrai jau gavote. Ir dar puokštę gėlių.

– Gavau. Jau prašau, maldauju – nebereikia gėlių daugiau.

– Ačiū jums, ir linkiu būti vėl greičiau pamirštai, kad būtumėte prisimenama teatro salėse tiesiogiai prieš žiūrovą.