Kultūra

2020.02.15 20:46

Aktorė Viktorija Kuodytė: ilgą laiką buvau nesusivokusi teatralė

Indrė Kaminckaitė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.15 20:46

„Namuose paprastai tvarkausi. Man tai būdas susikaupti. Galiu plauti grindis, lyginti. Man patinka daryti kokį nors automatinį darbą, kuris nuramina. Tokie darbai man tarsi terapija“, – LRT KLASIKAI sako nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, aktorė Viktorija Kuodytė.

Laidos įrašas:


Per savo karjerą ji sukūrė daugiau nei tris dešimtis vaidmenų teatre ir kine. Ji yra su vaikais ir studentais dirbanti pedagogė. Nacionalinė premija menininkei skirta už asmenybės žymę šiuolaikiniame teatre. Taip, kalbame apie aktorę V. Kuodytę.

Pasak Jaunimo teatro vadovo Audronio Liugos, V. Kuodytės vaidmenys režisierių Eimanto Nekrošiaus, Gintaro Varno, Jono Vaitkaus ir Krystiano Lupos spektakliuose įeis į pastarųjų dešimtmečių mūsų teatro aukso fondą, kadangi jiems būdinga ypatinga vidinė kultūra, intelekto ir jausmų darna, laisvo žmogaus pozicija akistatoje su pasauliu.

Tuomet atsibundi ryte jau su ta mintimi, kad jau ne kasdieniškai gersi rytinę arbatą ir šunį vedžiosi.

Nacionalinės premijos laureatė sako, kad prieš kiekvieną spektaklį jaučiasi skirtingai. Būna tokių, pasak jos, kai prieš juos visą dieną elgiesi įprastai ir kasdieniškai, o vakare keliauji vaidinti. Tačiau būna ir tokių kūrinių, kaip antai „Bado meistras“, kai nerimas apima jau iš vakaro. „Tada ryte atsibundi su mintimi, kad jau nekasdieniškai gersi rytinę arbatą ar šunį vedžiosi“, – sako V. Kuodytė.

Aktorė atvirauja, kad prieš spektaklį susikaupti jai padeda ir paprasti, fizinės jėgos nereikalaujantys, buities darbai. Fizinių darbų stengiuosi nedaryti, nebent mankštą ryte, sako pašnekovė. „Dažnai, ypač kelionėse, prieš spektaklius, jaudinuosi dėl fizinės ir psichinės savo sveikatos, jėgos, kurią turėčiau vakare turėti. Darbai su studentais būna atidedami arba labai jau stengiuosi su jais tą dieną nesusitikti“, – neslepia garsi aktorė.

Atrodo, kad ir dabar aš nesu teatralė. Neturiu to apsėdimo. Deja ar ne deja.

Tiesą pasakius, niekada nebuvusi teatralė, užtikrintai sako V. Kuodytė. „Atrodo, kad ir dabar nesu. Neturiu to apsėdimo. Deja, ar ne deja, – pripažįsta pašnekovė. – Taip, aš rimtai, labai atsakingai žiūriu į darbą, į kūrybinį procesą – maksimaliai atsakingai. Labai individualiai. Mėgstu pati daug ką susikurti, išskyrus tai, kas vyksta bendroje grupėje su režisieriumi ir aktoriais.“

Baigusi akademiją aktorė sako jautusi, kad po mokslų darysianti ką nors kita, o šį jausmą dar labiau sustiprino pažintis su garsiu režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi. „Buvo lemtingas atsitiktinumas, kad susitikau su amžinąjį atilsį E. Nekrošiumi. Tada taip jau susikabinom arba gal prisikabinau prie jo teatro pasaulio, kad jam atrodė, jog aš esu ta dalelė, kuri jam labai tinka – kitaip negaliu ir įvardyti. Nes dešimt metų prabuvau tik su juo, tik jo teatro pasaulyje, – pasakoja Nacionalinės premijos laureatė. – Ir man tai pradėjo labai patikti. Man atrodė, kad tik su juo ir dirbsiu, kad aplinkui daugiau nieko neegzistuoja.“

Aktorė tikina, kad tai nebuvo apsėdimas asmenybės autoritetu, o greičiau plačiai atsivėrusios galimybės jaunam žmogui. „Tu pradedi iš to išgyventi. Tai nėra tiktai tokia idėja. Ne. Tu gauni atlyginimą už savo darbus. Buvo prasidėjusios neįtikėtinos kelionės po pasaulį. Tai jaunam žmogui yra didžiulė dovana, – karjeros pradžios atsiminimais dalijasi pašnekovė. – Juo labiau kad tas didysis autoritetas yra patenkintas tavo darbu – tai labai mobilizuoja ir tam tikra prasme tave realizuoja. Kaip žmogų, kaip kūrėją. Todėl ir nebuvo minčių pasitraukti iš tokio pasaulio.“

Visas pokalbis su nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, aktore Viktorija Kuodyte – radijo įraše

Parengė – Vismantas Žuklevičius