Kultūra

2020.02.29 14:29

Kaip meno kūrinių stebėjimas padeda nusikaltimo tyrėjams atrasti lemtingas detales

LRT.lt2020.02.29 14:29

Niujorko policijos detektyvas iškviečiamas į nusikaltimo vietą pramoniniame Bruklino rajone, kur rasta negyva prostitutė. Atvažiavęs pastebi mažą, neįprastą detalę – moteris rankų ir kojų nagai idealiai sutvarkyti. O tai neįprasta gatvės merginoms. Iš šios užuominos paaiškėja, kad nužudytoji yra be žinios dingusi studentė. Pareigūno pastabumas padėjo pakreipti tyrimą teisinga linkme, rašo „CNN Style“. 

Bruklino tyrėjo atvejis yra pavyzdys iš gyvenimo, kurį meno istorikė Amy Herman pasitelkia savo seminare „Įžvalgumo menas“. Jos paskaitose vaizduojamasis menas tampa įrankiu, padedančiu patikrinti ir stiprinti įžvalgumo įgūdžius, atsikratyti mums būdingo šališkumo.

2016 metais pasirodžiusioje A. Herman knygoje „Vizualinis intelektas“ skaitytojas taip pat raginamas pasinaudoti unikaliu meno gebėjimu priversti galvoti apie tai, ką matome. Kalbėdama apie minėtą bylą, A. Herman prisimena: „Kai nuvykome į nusikaltimo vietą, jis pasakė: „Atsimenu iš jūsų paskaitų: žiūrėk į bendrą vaizdą, o tada ieškok detalių.“

Garsūs meno kūriniai, kaip antai Hieronymuso Boscho „Žemiškųjų malonumų sodas“ (1490–1500) – su visomis jame vaizduojamomis absurdiškomis, nerimastingomis būtybėmis – naudojami objektyvumo pamokose: be emocijų paaiškinkite, ką matote. Edouardo Manet „Foli Beržer baras“ (1882) pasitelkiamas atliekant buvimo kito žmogaus kailyje pratimą: pažvelkite į pasaulį barmenės akimis. Ką ji mato?

Dėl atbukusių pojūčių galime suklysti darydami išvadas ir net patys nesuvokti, kad nuėjome klystkeliu. Buvusi teisininkė A. Herman yra ne kartą teismo salėje susidūrusi su prastai funkcionuojančiu žmogaus pojūčių aparatu – liudininkų parodymai kartais būna labai netikslūs.

Todėl 2001 m. dirbdama Niujorko Friko kolekcijos švietimo skyriuje, ji sudėliojo paskaitų ciklą, pavadintą „Įžvalgumo menas“. Kursas pirmiausia buvo dėstomas medicinos studentams –jų darbe neteisingos įžvalgos gali reikšti gyvenimą ar mirtį – bet A. Herman buvo įsitikinusi, kad šios paskaitos praverstų ir kitų profesijų atstovams. „Medicinos studentai neturi plataus periferinio regėjimo,“ – sako ji.

Jeano Auguste`o Dominique`o Ingreso „Grafienė d'Haussonville“ (1845) greičiausiai kenčia nuo dirgliosios žarnos sindromo, o žiūrėdami į Giovanni Bellini paveikslą „Šv. Pranciškus dykumoje“ (apie 1476–78) greičiausiai tampame psichozės priepuolio liudininkais. „Jie vis klausdavo: „Kas serga vėžiu? Kas negaluoja?“ – prisimena A. Herman.

2004 m. A. Herman paskambino tiesiai į Niujorko policijos departamentą (NYPD) ir pasiūlė „Įžvalgos meną“. Šiandien šį kursą ji jau yra išdėsčiusi daugiau kaip tūkstantį kartų ir vis dar skaito paskaitas įvairiuose muziejuose. Be NYPD, įspūdingame lektorės klientų sąraše matome ir JAV specialiųjų operacijų pajėgas, JAV gynybos ministeriją, FTB, „Google“ ir kt.

Banko „Credit Suisse“ investicinės bankininkystės skyrius kasmet kviečiasi A. Herman skaityti paskaitas darbuotojų tobulinimo programoje. „Mes taip sparčiai judame į priekį. Sunku išvengti išankstinio nusistatymo,“ – sako darbuotojų samdos specialistė Rachael Schutzbank. Net septynis A. Herman kursus išklausiusi R. Schutzbank teigia, kad labiausiai jai įsiminė tai, kaip svarbu vengti išankstinių nuostatų, bendraujant su kitais žmonėmis.

Šią pamoką policija jau seniai išmoko. Čikagos policijos departamentas (CPD) šališkumo mokymuose naudoja iš A. Herman knygos „Vizualinis intelektas“ pasiskolintą nuotrauką. Joje vaizduojamas baltasis anglas policininkas, besivejantis civiliais drabužiais vilkintį juodaodį. Žiūrėdami į šį vaizdą, daugelis žmonių daro prielaidą, kad juodaodis bėga nuo policininko, o iš tiesų jis yra civiliais drabužiais vilkintis policijos detektyvas.

„Mums tai pasirodė labai naudinga,“ – sako 28 metus CPD išdirbęs aukštas pareigas užimantis pareigūnas Danielis Godselas. Perskaitęs „Vizualinį intelektą“, jis parašė A. Herman laišką. Lektorė CPD apsilankė 2019 m. Čikagos meno institutą baigusiam D. Godselui labai patiko jos taikomi metodai.

„Man kylant karjeros laiptais, žmonės ne kartą klausė: „Ar meno mokyklos diplomas tam turi kokios nors įtakos?“ – pasakoja pareigūnas. – Kažkas čia yra. Mokantis meno mokykloje, smegenys prisitaiko ir įpranta matyti tokius dalykus, kurių kiti žmonės galbūt nepastebi.“

D. Godselo teigimu, policijos akademijos kursantai mokomi sąmoningumo disciplinos. A. Herman meno koncepcijos kur kas giliau žvelgia į šį mokymą. Versdamas vieną „Vizualinio intelekto“ skyrių po kito, D. Godselas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas policininkas turėtų perskaityti šią knygą.

Karjeros pradžioje D. Godselas su partneriu patruliavo gatvėse. Buvo įprasta šalta Čikagos žiema. Pareigūnams privažiavus prie gražiai prižiūrėto plytinio namo, iš garažo išbėgo vien kojinėmis mūvinti mergaitė be palto ar striukės. Atrodė, kad ji daug ką nori papasakoti policininkams, tačiau iš namo pasirodė švariai skustas vyras. Jis pasakė, kad prižiūri savo draugės sesutę. Daug kas jų pasakojimuose sutapo. Jis žinojo mergaitės vardą, amžių, jos sesers vardą, darbovietę, telefono numerį ir kitą informaciją. Visgi kažkas atrodė ne taip. „Į klausimus jis atsakinėjo per greitai ir per daug nerūpestingai.“

O kur jos striukė? Kodėl mergaitė tik su kojinėmis? D. Godselas ir jo partneris paprašė, kad prie namo privažiuotų moteris pareigūnė, nes kartais nukentėjusioms merginoms sunku bendrauti su policininkais vyrais. Paaiškėjo, kad mergaitė buvo pagrobta gatvėje, o nusikaltėlis, prieš seksualiai ja pasinaudodamas, vežiojo aplinkui, kad išgautų kaip įmanoma daugiau informacijos.

D. Godselas mano, kad trūkstamos striukės pastebėjimas ir yra pagrindinė A. Herman paskaitų kurso mintis – tai, ko nematome, ne mažiau svarbu už tai, ką matome. Kaip pavyzdį A. Herman pateikia Rene Magritte`o paveikslą „Pervertas laikas“ (1938). Paskaitų ciklo pradžioje ji prašo dalyvių susiskirstyti poromis. Vienas iš poros bando nupasakoti, ką mato paveiksle, o kitas stengiasi nupiešti tai, ką girdi. Daugelis sako, kad iš židinio išvažiuoja traukinys, o ant židinio atbrailos stovi žvakidės. Kai apibūdinimas toks nedetalus, galima įsivaizduoti, kad žvakidėse yra žvakės, o židinyje dega ugnis. Visgi norint tiksliai apibūdinti paveiksle matomą vaizdą, reikia nepamiršti paminėti, kad ir žvakidės, ir židinys tušti.

Remiantis „Vizualinio intelekto“ tinklaraštyje pateikiama informacija, vidutinis muziejaus lankytojas į vieną paveikslą žiūri ne ilgiau kaip 17 sekundžių, o tada juda toliau. „Perverto laiko“ neįmanoma suvokti, neskyrus tam daugiau laiko. Išklausius „Įžvalgumo meno“ kursą, peršasi paradoksali išvada: kiek daug mes nematome ir kiek daug galime pamatyti, įdėję bent šiek tiek pastangų. Meno knygos, muziejai ir galerijos yra puiki mokymosi medžiaga.

„Gyvenime, kur esame nuo visko atsiriboję, 12, 13 ir 14 amžiaus menas vis dar turi galių įtraukti ir priversti pažiūrėti atidžiau,“ – sako A. Herman.