Kultūra

2020.02.13 22:51

Nacionalinės premijos laureatas Šaltenis apie akibrokštą Kuodytei: absurdas, man labai Viktorijos gaila

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.02.13 22:51

Prezidentūroje ketvirtadienį įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Vienos iš šešių premijų laureatas – Saulius Šaltenis, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs kultūros ministras ir, pirmiausia, rašytojas, ketvirtadienį apdovanotas premija už viso gyvenimo nuopelnus.

– Kaip reagavote sužinojęs, kad esate vienas iš tų žmonių, kurie šiemet bus įvertinti už nuopelnus Lietuvos kultūrai?

– Aš sėdėjau prie Atlanto, vaikštinėjau, labai smarkiai dirbau, mažai miegojau. Tiesą sakant, esu labai atsiskyręs nuo pasaulio ir paskutinis sužinojau – man paskambino Lolita Varanavičienė. Gerai, nusipirkau bilietą vasario 16 d., paskui reikėjo pakeisti į vasario 13-ąją. Atskridau, niekas nuo to nepasikeičia. Nežinau, kaip turi atrodyti žmogus, kai gauni premiją.

Dienos tema. Nacionalinės premijos laureatas Saulius Šaltenis: moku daugybę darbų, bet geriausiai – rašyti

– Bet dabar jau žinote?

– Nežinau...

– Savo naujausioje knygoje, kurią kaip tik ir leidžia L. Varanavičienė, rašote apie posovietinės Lietuvos tikrovę, apie tą groteskinę tikrovę. Ketvirtadienį paaiškėjo, kad nebuvote paskutinis žmogus, kuris sužinojo apie šių metų laureatus, nes į premijų teikimą nebuvo įleista viena iš laureačių Viktorija Kuodytė. Ar jūs tikėjote 1990-aisiais, kad po 30 metų nepriklausomos Lietuvos žmogus bus niekas, nes viskas bus popierius, nes jos neįleido dėl to, kad popieriuje nebuvo įrašyta pavardė?

– Absurdas čia yra, absurdas, o kai absurdas – sutrinki. Man rodos, čia toks atvejis, kai galbūt... Žinote, kaip kūdikį maudo: ir vonelė paruošta, ir karštas vanduo, ir priberta kokių nors kvapnių žolelių, bet su ta vonele ir kūdikį išpila. Viktorija, aš tave myliu, tu puiki aktorė, tavo sesutės puikios. Man labai Viktorijos gaila.

Taip pat skaitykite

– Kaip apibūdintumėte Lietuvos kultūrą šiandien? Kaip ji jums atrodo?

– Neturiu atsakymo. Man atrodo, kultūra, kaip ir gamtoje, mene yra kiti dalykai. Čia nesugalvosi: padarykime dabar filmą tokia proga arba ten sukurkime kokį baletą kaip sovietų laikais. Kaip žvėreliai – priaugo kažkokios kartos.

Pamenu, mano karta buvo Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Sigitas Geda, o paskui vėl kažkokia ateina, arba būna nuopuoliai, ir vėl kažkas išdygsta. Dabar matosi pakilimas moterų, tokių nepaprastai gabių. Kai yra talentai, viskas yra savo vietose. Čia galime kurti daug konferencijų, strategijas visokias. Reikia pinigų ir laisvės, o laisvę jau turime kultūrai – o jau ten patys žmonės, kūrėjai, kaip nors.

– Jūs daug laiko gyvenate ne Lietuvoje ir rašote. Kaip jūs minėjote, prie Atlanto turbūt irgi rašote. Ar tai padeda rašyti apie Lietuvą iš Ispanijos, tai yra kai esate toliau ne tiktai tų dienų, apie kurias dabar jau baigiate rašyti knygoje „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, bet ir fiziškai, kai esate toliau nuo Lietuvos?

– Visados menininkas turi žiūrėti iš skirtingų kampų, iš nuotolio. Kai mes iš arti žiūrime, tai atrasime vienas kito veide kažkokias poras išsiplėtusias, čia labiau žurnalistikos darbas yra, bet jeigu tu nori matyti tokią visumą, kurią galėtum paskui sudėti į metaforą, kuri tilptų kaip kokia atominė bomba, kur keliais sakiniais galėtum visą, tarkim, tą laikotarpį apibūdinti, tai reikia žiūrėti ne kaip Dievui, bet kaip nuo kalno. Kitas žiūrėjimo taškas. Tai, žinoma, kad tai padeda.

Matote, visi rašo, vadinasi, aktualijų, reikia aktualijų. Mano aktualijos yra gyvenimas, mirtis, meilė – tos amžinos aktualijos. Jas vienodai užsienio skaitytojas supranta ir priima, ir tampa aktualu ir šiomis dienomis. Svarbu, kad tai, ką parašai, atpažįsta žmonės.

– Jūs premiją gavote už viso gyvenimo kūrybą, už gyvenimo nuopelnus. Ar turite savo mylimiausią kūrinį?

– Man toks įspūdis, kad su kiekviena knyga vis geriau rašai. Aš nežinau, gal čia sendamas taip. Paskutinę. Dabar labai sunkus rašymas, labai sunkiai šitą knygą rašiau, nes čia medžiagos labai daug, skirtingai nuo kitų istorinių, kai rašai ir medžiagos mažai, ir tu šeimininkas, o čia žvėriška atranka tokia. Toliau nesustoju, naktimis rašau, reikėtų kažkaip sustabdyti tą procesą. Tai paskutinės knygos, žinoma, yra tokios, kadangi tu su jomis gyveni. Paskui padedi, pamiršti ir daug metų neskaitai. Paskui po daugelio metų, kai „Kalės vaikus“ Eimuntas Nekrošius norėjo statyti, nežinojau, kaip man atrodys, jeigu perskaitysiu tą pačią literatūrą. Žiūriu, visai nieko, sako, gerai ten.

– Viena iš jūsų dukrų Saulė viename interviu yra sakiusi, kad reikia gyventi šiek tiek įžūliai, turėti idėjų ir jas įgyvendinti. Ar pritariate jai?

– Pritariu.

– Kokių dabar turite idėjų, galbūt šiek tiek įžūlių, kurias norėtumėte įgyvendinti?

– Aš neturiu ambicijų kaip jaunystėje, kai norisi pertvarkyti pasaulį. Buvo Sąjūdis. Paskui eini visur, kur tave stumia, įkalba, ir ten, kur nereikia, kur visiškai tam nesi sutvertas. Dabar aš energiją sutelkęs į rašymą.

Gal mano didžiausia prasmė bus, mano gyvenimo tos dovanos, kurią gauname ir būname dėkingi už tai, kad mes gyvename, tai galbūt ir yra rašymas. Moku aš ir kitus dalykus. Man labai patinka vaikus auginti, medžius sodinti – daugybę darbų moku. Bet rašymas yra tai, ką aš turbūt geriausiai moku.

– Sakote, kad kartais atsidurdavote ten, kur stumdavo, bet kur nelabai norėjosi būti. Ar kai buvote kultūros ministras, jautėtės gerai, ar norėtumėte kažką pakeisti?

– Tiesą sakant, ten ir Nijolė Oželytė paskutinį žodį tarė: „Reikia eiti į kultūrą, kadangi tu kultūringas.“ Visi staiga. Aš per ilgai užsibuvau ten. Man reikėjo anksčiau eiti, labai tas džiovina.

– Ką turite galvoje „džiovina“?

– Sielą džiovina. Procedūros, ten su kaklaraiščiu, laiptais nušoki – nufilmavo. Man tai kas. Arba parašo, koks nors žurnalas, kai spauda ten tave kala, kad dukros kažkokiame neūžaugų cirke net... Vienas kažkoks žurnalas. Tai visi tie dalykai man absoliučiai neįdomūs. Aš esu iš tikrųjų drovus šešėlio žmogus, šeimos žmogus. Aš, kaip kareivis, galiu susikaupti, ir tiesiai žiūriu į jus ir nemirksiu, bet man tie dalykai yra svetimi. Aš mėgstu stebėti, kaip auga koks medelis, kaip žvaigždės danguje. Jautiesi Žemės, kosmoso dalimi ir su gyvaisiais, su mirusiais.

Man tas svetima buvo, bet kadangi esu mokytojų vaikas, išmokytas, kad reikia viską labai sąžiningai, tvarkingai, dorai, viską darai pritaikydamas savo dramaturginį požiūrį, tu matai rezultatą. Bet išpildymas yra sunkiausia.

Valdininkai, susiduri, kažkokie interesai, kol perpranti. Arba jeigu iš tavo lūpų ateina kokia gera idėja, tarkim, kaip E. Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo teatrai, tai sakau: „Eikite ir darykite patys, kam tie valstybiniai...“ Septyni žmonės ir E. Nekrošius sukūrė tokią pridėtinę vertę 1 000 procentų, ne koks nors Nacionalinis teatras, kur fabrikai tokie. Tai išstūmiau, įkalbėjau ir Nekrošių. Sakau: „Jūs kokį laišką šnipštelėkite premjerui.“ Premjeras tada susitinka, sako: „O ten, Sauliau, reikėtų kažką...“ „Gerai gerai“, – sakau. Koks man skirtumas, man svarbu, kad būtų padaryta.

Arba ta Liepos 6-osios šventė. Aš ją partizaniškai įteisinau. Dabar gal nepanaikins jau niekas – jau įaugo. Dabar yra toks procedūrų metas, man atrodo. Labai vienas kitą gaudo. Man tai rūpėjo padaryti kažką. Labai sunku padaryti.

Politikoje yra menas. Matyt, kitiems patinka, jaučia šiokį tokį smagumą, o man ta viešuma – nejaučiu jokio žavesio, ir, svarbiausia, šeimos nematai. Man gaila, žmona numirė. Aš mažai per tą laiką buvau, Atgimimas, visas tas laikas. Čia ta baisi kaina. Vaikai auga, grįžti naktį, iš ryto išeini. Nebėra laiko ir bėgioti, ir sportuoti. Neįdomu, žodžiu.

– Todėl ačiū, kad nevengėte viešumos šį vakarą.