Kultūra

2020.02.19 21:59

Naują knygą pristatantis Šaltenis: kolega Ivaškevičius daro didelę literatūrinę nuodėmę

Laima Ragėnienė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.19 21:59

„Man labai svarbu, kas bus po manęs. Noriu taip gyventi, kad nepakenkčiau savo vaikams, kaimynams, Lietuvai. Sovietų laikais buvo baisu, kad išnyksim kaip kokie vabalai, įrašyti į Raudonąją knygą. Dabar jau vėl kitos grėsmės“, – LRT KLASIKAI sako prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius, signataras, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Saulius Šaltenis.

LRT RADIJUJE rašytojas pristato savo naujausią knygą „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“:


– Simboliška, kad praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atgavimo, pasirodo jūsų knyga, kurioje kaip tik ir aprašomas tas laikas. Kokia buvo šios knygos istorija?

– Mano galva, kaip vyno sandėlis – ten daug visokių butelių pridėta. Ir neaišku, kada kokį išsitrauki. Aš žmogus rimtas. Ilgai tūpčioju, vaikštau aplink, žiūriu, daug visokių bandymų būna, kol ateina tas laikas nejučiomis – paaiškinti negaliu.

Iš kitos pusės, gal ir rašyčiau dar dešimt metų, bet yra tokia ypatinga moteris Lolita Varanavičienė (leidyklos „Tyto alba“ savininkė ir direktorė, Lietuvos leidėjų asociacijos prezidentė – LRT.lt). Jei jau sutari su ja, tai ir privalai atnešti (tekstus knygai – LRT.lt). Aš jau tris mėnesius ir taip vėlavau.

Knyga taip ir atsirado iš kažkokio nugirsto pokalbio. Amžinąjį atilsį žmona su kažkuo kalbėjo Pietų Amerikoje. Visa ta medžiaga man yra puikiai žinoma. Žinomas ir Lietuvos gyvenimas, kuriame aš buvau. Mano žmona ir jos tėvai lyg savo Ameriką atsivežė į Lietuvą.

Kai aš nuvažiavau į Pietų Ameriką, man viskas jau kaip ir buvo žinoma. Viskas buvo ten aišku, lyg ten ir būčiau buvęs. Kasdien man pasakodavo istorijas po pietų, geriant arbatą matę (švelniai karstelėjusio skonio tradicinė kasdienė Pietų Amerikos arbata – LRT.lt). Taip ir atsirado knyga.

– Skaitant ją, pagrindinės herojės Jaelės Gvadelupės personažas sukėlė minčių, kad galbūt jūs pats esate tas personažas. Jūs taip pat išgyvenote emigranto dalią.

– Yra tam tikrų asociacijų. Čia kaip poezija. Gera proza yra kaip eilėraštis, tik didesnis. Pats sunkumas yra atrinkti medžiagą ir pajausti, kad yra taip, o ne kitaip.

Kai nuvažiavau į Pietų Ameriką, man viskas jau kaip ir buvo žinoma. Viskas buvo ten aišku, lyg ten ir būčiau buvęs.

– Bandau gretinti tai, ką jūs rašote, su faktais, kurie realiai vyko mūsų istorijoje. Jaelė Gvadelupė nukenčia nuo sprogimo, lyg ir Lietuvoje, lyg ir Vilniuje. Sužalota. Sprogimo juk tuo metu nebuvo, buvo tik šaudymai.

– Aš suprantu. Nuodėmė, jei rašai tikromis pavardėmis, vardais. Man rodos, kolega Marius Ivaškevičius daro tokią didelę literatūrinę nuodėmę. Mano kolegos pasakytų, kad jei rašai apie kokį mirusį žmogų, tai tavo rankos būna surištos. Apie Vanagą rašė. Tų dalykų negalėčiau daryti.

Tos detalės yra kaip statybinė medžiaga – atskiros frazės, kurios įsiminė, praeina laikas, ir jos aušta, kaip kad sakai tampa gintaru, arba kaip kraujas sukreša.

– Šioje knygoje praktiškai nėra jokių geografinių nuorodų, išskyrus „Libano kedrai“ – toks tik pavadinimas. Nėra aišku, kur vyksta veiksmas. Tik pagal augalus galima nuspėti, kur jis vyksta. Visa tai galėjo nutikti ne tik Lietuvoje, tame beprotiškame sausio šaltyje, bet ir bet kurioje kitoje naujųjų laikų Europos valstybėje.

– Galbūt. Komunizmas griuvo daug kur. Tačiau aš esu iš Lietuvos. Tos detalės yra kaip statybinė medžiaga – atskiros frazės, kurios įsiminė, praeina laikas, ir jos aušta, kaip kad sakai tampa gintaru, arba kaip kraujas sukreša. Tampa dalykais, iš kurių ir statai. Autentika, detalės yra iš laikų, iš tų vietovių, tačiau statai savo bažnyčią kaip architektas savaip – ji jau kitaip atrodo.

Man labai svarbu, kas bus po manęs. Noriu taip gyventi, kad nepakenkčiau savo vaikams, savo kaimynams, Lietuvai. Sovietų laikais buvo baisu, kad mes išnyksim kaip kokie vabalai, įrašyti į Raudonąją knygą. Dabar jau vėl kitos grėsmės.

Visas pokalbis su rašytoju Sauliumi Šalteniu – radijo įraše

Parengė – Vismantas Žuklevičius