Šokio ir muzikos spektaklis „Oneiro“ ne tik išsiskiria vizualumu, bet ir sukuria tarpinės, nesvarumo būsenos magiją. Spektaklyje skamba Davido Lango „Ateisiantis pasaulis“, kurį jis sukūrė po Rugsėjo 11-osios tragedijos, kai pasaulis buvo patekęs į netikrumo būseną. Žiūrovas, atsiduodamas savo juslėms, akimirksniu „užsikrečia“ šiais pojūčiais ir atviromis akimis panyra į sapną.
Šios Šeiko šokio teatro ir VšĮ „Violončelių muzika“ koprodukcijos idėjos, dramaturgijos ir režisūros autoriai – Mindaugas Bačkus, Kenzo Kusuda, Agnija Šeiko. A. Šeiko – Lietuvos šokėja, šokio pedagogė ir choreografė, šiuolaikinio šokio kūrėja, festivalių rengėja, kūrybinių seminarų koordinatorė, puoselėjanti intelektualųjį, rimtąjį meną.
Spektaklyje, vykusiame „Menų spaustuvėje“, žavi absoliučiai minimalistinis spektaklio rekvizitas: dvi nepatogios kėdutės, daugybė įsižiebiančių ir prigęstančių „saulių“ (šviesos dailininkas Justas Bo) bei sulūžusių muzikos instrumentų instaliacija. Nutrūkusios stygos kelia pasibaigusio gyvenimo asociacijas.
Postmodernų siužetą kuria vituoziškai violančele atliekama M. Bačkaus muzika ir hipnotizuojantys K. Kusudos judesiai. Šokėjo kūnas juda plastiškai lyg plūduriuodamas sapne. Juodi, laisvi kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės sukurti drabužiai sulieja atlikėjus su fonu, padeda akcentuoti kūrinio abstraktumą. Muzikos instrumentai jungia scenoje veikiančiuosius, yra tarsai jų kūnų pratęsimas.
Spektaklio metu skamba ir Algirdo Martinaičio „Rojaus paukščiai“. K. Kusudos šešėlis spindulių centre sustingsta susimąstymo būsenoje. Rėkiantis profilis spindulių pluošto paviršiuje pranoksta kompiuterinių technologijų triukus. Gigantiški šešėliai sėlina per sienas.
Šokio eigoje vis įžvelgiu religines nuorodas, bet gal šį pojūtį kuria apmąstymams skiriamos mirtinos tylos ir sulėtintų judesių pauzės, marmurinė, rodos, išmintį pasiekusi šokėjo ir muzikanto veidų išraiška.
Japonų kalboje žodžio „Oneiro“ skiemenys „ne-iro“ gali būti perskaitomi kaip garso tekstūra ar spalva. Graikų kalba „oneiro“ – sapnai, sapnų dievai.
Iš tiesų, pasibaigus spektakliui, jaučiamės lyg išlipę iš transo, pakirdę iš miego, galbūt net šiek tiek praregėję.
