Kultūra

2020.02.10 12:43

Libertas Klimka. Šviesuliai vasario dangaus properšose

LRT.lt2020.02.10 12:43

Šiomis dienomis anksti kėlus, pavasarėjančio dangaus debesų properšose galima pamatyti ryškiai sužėrėjusius dangaus šviesulius. Šių metų vasaris gana palankus planetų stebėjimams. Tad nors trumpam pamirškime kasdienius rūpesčius ir pakelkime akis aukštyn, į dangų.

Nubudus prieš saulės teką, galima pasigrožėti rytmečio dangų puošiančiomis net trimis planetomis: pietryčiuose žemai matomu Saturnu, kiek aukščiau jo švytinčiu 10 kartų šviesesniu Jupiteriu, o toliau į pietus matomas ir rausvasis Marsas. Nuo mėnesio vidurio visos šios planetos susirinks Šaulio žvaigždyne. O vakaro žaroje aukštai virš pietvakarių horizonto dangaus skliaute įspūdingai nušvinta Vakarė. Tai – planeta Venera, apsilankiusi Žuvų žvaigždyne. Dabar planetos spindesys astronomų matavimo vienetais – minus 4,2, taigi netoli maksimalaus.

Vienoje Liudviko Rėzos 19 a. pradžioje užrašytoje dainoje minima dangaus skliaute pasiklydusi avelė, tarmiškai „avatė“; galima spėti, kad tai poetiškas Vakarės įvaizdis. Ir pirmojoje mūsų krašte 1633 m. parašytoje Alberto Dyblinskio astronomijos knygelėje yra įdėtas liaudiškas tikėjimas apie mėnulio ganomas aveles – planetas. Vakarų pusėn nuo Vakarės, gretimame Vandenio žvaigždyne, neaukštai virš horizonto, galima pastebėti ir Merkurijų. Gana reta proga pamatyti artimiausią Saulei planetą, pasiekusią vadinamąją elongaciją į rytus, taigi didžiausią kampinį nuotolį nuo Saulės.

Nors dabar ir Mėnulio pilnatis, nesunku dangaus skliaute įžiūrėti ryškias žvaigždes, sudarančias vadinamąjį Žiemos trikampį. Štai gana aukštai pakilęs Sirijus, kurio vasarą visai nebus galima matyti. Tai pati šviesiausia žvaigždė danguje. Ji greta Oriono žvaigždyno, lietuviams gerai pažįstamo kaip Šienpjoviai ar Kūlėjai. Graikų legendose Orionas – uolus medžiotojas; į medžioklę jį lydi šunys. Iš kairės paskui Orioną bėga Didysis šuo. Tos dvigalvės pabaisos akis ir esąs Sirijus. Lietuviškas jo vardas – Skalikas; ogi lotyniškas – Kanikula.

Viduržemio jūros pakrantėse Sirijaus teka kartu su Saule sutapdavo su prasidedančiais vidurvasario karščiais. Tada visi darbai sustodavo; žmonės noromis nenoromis turėdavo ilsėtis, pasislėpę kur nors nuo kepinančios saulės. Tas priverstines atostogas ir pavadino kanikulomis; taip dabar daugelyje Europos šalių vadinamos moksleivių, studentų, net parlamentarų atostogos. O Civilizacijos lopšį įsupę egiptiečiai pastebėjo, kad Sirijaus heliakinė teka – kai žvaigždė rytmetį pakyla bemaž kartu su Saule ir ištirpsta jos spinduliuose – sutampa su Nilo potvynio pradžia.

Egiptas tuomet švęsdavo Naujuosius metus, nes Nilo potvynis – dievų dovana kraštui: vanduo sudrėkina laukus, patręšia juos dumblu. Todėl mitinėje vaizduotėje Sirijus tapo mažąja saule – deive Izide. Tam gamtos reiškiniui stebėti ir pašlovinti Denderoje, netoli Luksoro, buvo pastatyta dangaus deivės Hator šventykla. Jos sieninėse freskose Sirijaus žvaigždė pavaizduota sėdinti Saulės laivelio, plaukiančio Nilu, priekyje. Šventyklos pastatymo datą astronominiais metodais dar 19 a. pradžioje bandė nustatyti senosios Vilniaus observatorijos direktorius ir Universiteto rektorius Martynas Počobutas. Ir nedaug teapsiriko, datavęs ją penktuoju šimtmečiu prieš Kristų.

Šiandien Astronomai žino, kad ryškusis Sirijus yra metalingoji žvaigždė, turinti palydovą – baltąją nykštukę. Nuo Saulės ši pora nutolusi per 8, 6 šviesmečio. O štai kitas dangiškojo medžiotojo Oriono šuo nubėgęs toli į priekį link zenito. Gerokai aukščiau virš Didžiojo šuns yra Šunelio žvaigždynas. Graikai jį vadino skambiu ir smagiu vardu – Lailapsis! Jame žėri taip pat labai šviesi žvaigždė – Prokionas. Tai submilžinė, nutolusi nuo Saulės per 11,4 šviesmečio. Įdomu, kad šioji taip pat turi palydovę baltąją nykštukę. Prokionas, Sirijus ir Oriono žvaigždyno šviesiausioji žvaigždė Betelgeizė (ji ant Medžiotojo kairiojo peties) sudaro dangaus skliaute lygiakraštį trikampį. Vakare jis pasisukęs smaigaliu žemyn. Tikrai nesunku šias visas žvaigždes susekti ir išmokti atpažinti lietuviškąjį Žiemos trikampį.

Žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimuose – gili kultūrinė žmonijos atmintis. Dangaus šviesulių pažinimas, astronomijos pradmenys kitados buvo reikalingi kalendoriui susidaryti; kiekviena tauta vis savaip spręsdavo šį uždavinį, priklausomai nuo gyvensenos pobūdžio. O išplitus prekybai tarp tolimų regionų, žvaigždžių pažinimas pravertė navigacijos, orientavimosi stepėse metodams išrutulioti. Astronomija yra pats seniausias žmonijos istorijoje ir pats šiuolaikiškiausias mokslas, ypač daug naujų žinių apie Visatą atnešantis pastaraisiais dešimtmečiais. Teorinė jos dalis – kosmologija – aiškina Visatos sandarą ir jos raidą.

Apie visa tai plačiau sužinoti galima unikaliame Lietuvos etnokosmologijos muziejuje, kuris pavasarį pakvies į įdomiai atnaujintą ekspoziciją. O štai populiariuose leidiniuose ir portaluose, bene kiekviename, rasime astrologines prognozes, horoskopus, žmonių gyvenimo vingius aiškinančius žvaigždžių lemtimi. Kontrastingas tas mūsų gyvenamas laikas, tituluojamas žinių amžiumi...