Kultūra

2020.02.10 18:46

Eglė Baliutavičiūtė. Blogio abėcėlė literatūroje

Knygų apžvalga
Eglė Baliutavičiūtė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.10 18:46

E. Baliutavičiūtė eteryje apžvelgė dvi knygas: Malgorzatos Strękowskos-Zarembos „Užburtas namas“ ir Williamo Goldingo „Paveldėtojai“ („Alma littera“, 2020, iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka).

Malgorzata Strękowska-Zaremba „Užburtas namas“ („Debesų ganyklos“, 2019, iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė, iliustravo Daniel de Latour).

Šeiminio smurto tema 21 a. vaikų literatūroje nėra itin reta, dažnai ji nagrinėjama pasitelkus problemų prozos žanrą – čia galime prisiminti tiek lietuvių, tiek verstines knygas, pavyzdžiui, Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“ ar Suzannos Kreller „Drambliai nematomi“. Lenkų rašytojos Malgorzatos Strękowskos-Zarembos (g. 1960) apysaka „Užburtas namas“ stebina netikėtu, kūrybingu ir jautriu sumanymu, kaip kitaip papasakoti skriaudžiamo vaiko istoriją.

Du vaikai – penktokas Danielis ir kiek jaunesnė Marysia, – pasislėpę krūmuose stebi namą. Mergaitė tiki, kad jis užburtas: nemeta šešėlio, virš jo niekada nelyja, aplinką saugo pikti sodo nykštukai, o viduje dedasi baisūs dalykai. Danielis abejoja tuo, ką jam kalba Marysia, tačiau jis neseniai persikraustė į naują vietą, draugų neturi, tad mergaitės griebiasi it šiaudo. Netrukus ir jis įsitikina, kad su geltonuoju namu tikrai kažkas labai negerai, o jame gyvenantiems žmonėms gresia didelis pavojus. Marysia užsibėžusi įveikti piktus burtus, tad galiausiai Danielis irgi pasiryžta prisidėti. Vaikų laukia pavojingas ir šiurpus nuotykis...

Autorė puikiai išlaiko intrigą iki pat paskutiniųjų knygos puslapių. Po viršutine nuotykinės siaubo istorijos kloste slypi daugiau sluoksnių: baugių ir skaudžių užuominų apie gilesniuosius kūrinio vandenis prismaigstyta visame pasakojime, tačiau tik pabaigoje jos įgauna aiškesnį, išbaigtesnį pavidalą. Čia jau susipina magiškojo realizmo, problemų prozos, psichologinės literatūros elementai. Tad vyresnis pradinukas ar pagrindinės mokyklos moksleivis, kuriam ir skirta ši knyga, paniręs į istoriją, tik pabaigoje greičiausiai supras, kad knyga kalba ne tik apie nuotykį, herojiškumą, draugystę, bet ir apie labai sudėtingas ir dažnai nematomas visuomenės problemas, skaudžiausiai paliečiančias būtent vaikus.

Fantazijos kartais gali būti pavojingos, nes jomis žmonės dangsto tai, ko nenori atskleisti kitiems, bet, kaip sako pasakotojas, „Žodžiams tas pats, ar sakoma teisybė, ar meluojama, bet žmonėms ne“ (p. 237). Bent jau neturėtų būti tas pats. Visa ta istorija apie užburtą namą – tėvo smurtą patiriančios mergaitės gal sąmomingas (o gal ir ne) vaizduotės vaisius. Kaip dažnas vaikas, patiriantis nedarną šeimoje, ji puikiai išmokusi nekalbėti, neišsiduoti, dargi jausti kaltę dėl dalykų, kurie nuo jos visiškai nepriklauso. Tai pernelyg didelė našta, tad tai, ko negali įvardinti net pati sau, ji transformuoja į istoriją, tarsi ateinančią iš siaubo pasakojimų ar stebuklinių liaudies pasakų. Herojai pasakose dažnai triumfuoja, o blogis nugalimas, tad ir Marysia tiki galinti atburti namą, o iš tiesų – atkurti šeimos darną. Nors kartais nepasiduoti labai sunku: Marysia „norėjo gyventi be širdies, nes, kai neturi širdies, mažiau matai ir mažiau jauti“ (p. 126).

„Užburtas namas“ kalba apie daugybę svarbių dalykų – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad svarbiausia knygos tema yra šeiminis smurtas ir tai, kaip su juo susidoroti bando kenčiantis vaikas, tačiau iš tiesų visą knygą apglėbia draugystės motyvas, t. y. kaip svarbu turėti žmonių, kuriems tu rūpi, kad reikia įsileisti kitus, net jei tai baugu ir nepatogu. Būtent draugystė su Danieliu galiausiai išgelbsti Marysią.

Williamas Goldingas „Paveldėtojai“ („Alma littera“, 2020, iš anglų k. vertė Eugenijus Ališanka).

Britų rašytoją ir Nobelio premijos laureatą Williamą Goldingą puikiai pažįstame kaip romano „Musių valdovas“ autorių. Debiutinį autoriaus romaną galima laikyti kone sėkmingiausiu jo darbu, tiesa, pats Goldingas (1911–1993) geriausiu savo kūriniu laikė „Paveldėtojus“. Šį romaną jis išleido praėjus vos metams nuo „Musių valdovo“ pasirodymo, taigi 1955 m.

„Paveldėtojuose“ pasakojama apie priešistorinius laikus – „Homo sapiens neanderthalensis“, arba neandertaliečių, ir „Homo sapiens sapiens“, arba modernių žmonių, susidūrimą. Pasakotojas žvilgsnį fokusuoja į nedidelę, gal net vieną paskutiniųjų neandertaliečių grupelę – jų prigimtį, buitį, santykius, tikėjimą. Neandertaliečiai romane nekalčiausios būtybės – be galo taikios, jie besąlygiškai rūpinasi savo grupės nariais, pasaulį, nors jame yra pavojų, priima kaip gerą ir jiems dosnų. Kartu jie yra naivūs ir itin riboto intelekto: „Ji stabtelėjo, nusivylusi ta savo vaizdo gyva detale, nežinodama, kaip išgauti iš jos prasmę, kurią jautė ten esant“ (p. 68).

Šiems žmonėms romane priešinami naujieji žmonės. Jie protingesni – tad išgyventi jiems lengviau, be to, jie moka pasidaryti ir naudotis įvairiausiais įrankiais. Bet viskas turi kainą. Protas irgi. Ši bendruomenė nei taiki aplinkiniams, nei darni viduje. Čia daug smurto dėl išlikimo, kovos dėl galios, pavydo. Nesunku nuspėti, kad dviejų grupių susidūrimas yra lemiamas – naujieji žmonės su savimi atsineša pražūtį. Kone skaudžiai ironiška, kad neandertaliečiai į naujuosius žmones žiūri su smalsumu ir pasitikėjimu, o naujieji žmonės mato tik velnią. Taigi „Paveldėtojuose“ tęsiama „Musių valdovo“ ir apskritai Goldingo kūryboje labai svarbi pesimistinė tema, t. y. svarstymai apie prigimtinį žmonių blogį. Tiesa, iš kur kyla tas blogis – iš religinio pirmosios nuodėmės koncepto, natūralios atrankos proceso, kaip išlikimo strategijos, ar iš kur kitur – romane nesprendžiama.

Pasakojama trečiuoju asmeniu, tačiau žvilgsnis visuose, išskyrus paskutinį skyrių, yra fokusuotas į neandertaliečių, ypač Loko perspektyvą. Įdomu, kad pagrindiniu veikėju pasirinktas būtent jis – greičiausiai pats jauniausias iš suaugusiųjų, nes turi ir mažai proto, ir nuovokos, ir patirties. Iš bandymų pagauti ir užrašyti sunkiai pažinią sąmonę, kyla ir romano kalbos ypatybės. Kalba anaiptol nėra skurdi, ji tiršta, graži, poetiška. Neandertaliečiai, susidūrę su naujais nematytais daiktais bei naujaisiais žmonėmis, – nesuvokia, ką mato, nežino tų daiktų funkcijų, medžiagiškumo, be to, jų kalba labai skurdi, tad įvardinti net paprasčiausius daiktus, pavyzdžiui, valtį, indą, naujojo žmogaus veido struktūrą, yra nepaprastai sunku, tai jie geba padaryti tik per palyginimus, metaforas, kai nežinomiems daiktams pritaiko pažįstamų daiktų išvaizdą, savybes, vardus. Skaityti tokį tekstą didelis, bet įdomus iššūkis – pasaulis atrodo maksimaliai sukeistintas.

„Paveldėtojai“ man pasirodė įdomus, kitoniškas skaitinys: siužetas lėtas, veiksmo nedaug, o pagrindinė mintis apie prigimtinį blogį labai paprasta, tačiau romanas intelektualus ir estetiškai patrauklus. Tiesa, jei imsite knygą skaityti, o tą rekomenduoju, neieškokite čia paleoantropologijos žinių ar netikslumų, kai kur autorius buvo tikslus, kai kur prifantazavo, bet visa tai nėra taip svarbu.

Beje, kas tie paveldėtojai?

Mes, žinoma.

Knygų apžvalga skaityta laidoje „Ryto allegro“:


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.