Kultūra

2020.02.24 16:46

Pirmosios poezijos knygos: santūrūs analitikai, pasyvus įniršis ir hipsterės epas

Neringa Butnoriūtė, „Metai“2020.02.24 16:46

Baigiantis metams įprasta aptarti, kas per juos buvo išleista, ką skaitėme, o ko nepastebėjome arba garsiau nekalbėjome. Vienas iš tokių dėmesio vertų reiškinių – jau kelerius metus iš eilės daugėja įvairaus amžiaus poetų, leidžiančių pirmąsias knygas. Galbūt tai rodo, kad mąžta ilgą laiką masinusio „Pirmosios knygos“ konkurso kaip pagrindinės platformos įtaka, galbūt auga autorių savarankiškumas ir leidėjų pasitikėjimas įvairaus žanro rankraščiais?

Kad ir kaip būtų, kai kuriais atvejais poezijos knygoms suteikiama daugiau konceptualumo, neapriboto „debiutanto“, „jauniklio“ etikete: vieni pristato maratoną, kiti reivą, archyvus, kitokios patirties galimybę, galynėjasi su popieriumi arba tiesiog eina žvejoti. Galbūt tai sudaro galimybę rastis stilistikų įvairovei?

2019 m. pirmųjų poezijos knygų išėjo visai nemažai – bent šešios, o vertinimų sulaukė tikrai ne visos. Todėl šioje kritiškoje apžvalgoje dėmesio skirsiu keturioms: dviem jau pastebėtoms ir dviem tyliai pro mūsų akis prasmukusioms.

Aistis Žekevičius. Maratonas. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2019. – 80 p. Knygos dailininkė – Inga Staukaitė.

Aisčio Žekevičiaus „Maratonas“ – viena iš tų knygų, parašytų poezijos profanikų. Individo išskirtinumo problema jo poezijoje iškyla suvokiant asmeninį mirtingumą. Nors tekstuose neatviraujama, iš naratyvo apie palatas ir ligonius galima suprasti – diagnozės daug ką keičia ir mirtingumas šiam poetui yra reali, o ne simbolinė problema. Biografiškieji tekstai pateikiami maksimaliai iš jų išgremžus emocionalum1 sufleruojančius pustonius ir atskleidžia, kad A. Žekevičius poezijoje asmeniškus klausimus išsyk verčia problemiškomis universalijomis. Įdomu tai, kad fizinė gyvybė „Maratone“ natūraliai susiejama su lietuvių poezijoje dar menkai išeksploatuota virtualybe, medijų kultūros įtaka kasdienybei – priklausomybe, tapatybės suvokimu, susvetimėjimu ir kt. Tuomet A. Žekevičiaus „aš“ iš subjektyviojo lygmens lengvai pereina į visuotinį „mes“ ir parodo, kad jis ne tik išgyvena dėl asmeninių diagnozių, bet ir yra linkęs jas nustatyti savo epochai.

Skaitant „Maratoną“, ko gero, labiausiai pribloškia tai, kad realizmo čia nesistengiama įkrauti metafiziškai. Todėl, iš pradžių A. Žekevičių dėl poezijos racionalumo pakrikštijusi „Ališanka Jaunesniuoju“, vis dėlto klystu: šis poetas labiau pasitiki ne kultūra, skatinančia svarstyti ir apie dieviškas sritis, o tiesioginiu pažinimu ir improvizuoja šaltiniais, kurie patikimai patvirtina materijų sandarą ir dėsnius („tikimybė atsidurti pragare / – jei tikėsime popiežiumi – / šiandien neįtikėtinai maža // pasaulis eina velniop / nežmoniškais tempais“ – eil. „the limits of control“, p. 73). Atsitiktinumai, kurie Aido Marčėno (ironiškai ar ne) būtų poezijoje pateikti lyg dieviškumo apraiška, A. Žekevičiaus poezijoje yra sąmoninga priemonė, pavyzdžiui, socialiai sukonstruotas scenarijus išnaudojamiesiems: „viena įterpta raidė / ir valytojai saldainių fabrike / virs valgytojais / gal netgi valdytojais“ („motyvacinis“, p. 26). Tokia adekvatumo paieška – gana retas reiškinys intertekstais, dvasingais mitais ir lingvistika pasikausčiusioje lietuvių poezijoje, taip pat sveikas, nes leidžia poetui iš tiesų suabejoti tiek technologijų progresu, tiek metafora.

A. Žekevičiaus socialinė kritika kyla iš analitiškai (ir todėl kritiškai) į įvairius reiškinius nusitaikiusio proto ir pranoksta vien rašymą aktualiomis temomis. Duriama į visumą, iš jos neišskiriant savęs kaip aukštesniojo: „antropoceno eros pabaigoje / tikrai patirčiai / daromės per baikštūs / pernelyg minkštakūniai“ („antropoceno bliuzas“, p. 14), „vos spėju atsimerkt / ir vėl sapnuoju // kaip apsitraukia / pikseliais dangus“ („safe mode“, p. 54). Įvairi terminologija „Maratone“ ir paaiškina, ir nenumarina idėjos perteikimo aiškumo, trumpa teksto forma sugeba aprėpti daug ir gana taikliai. Net jei tekstuose galima pasigesti įtampos išlydžių, šiuo atveju tokia analitiška raiška, mano požiūriu, labiau pasiteisina nei vienpusiška vyresnės kartos nutylėjimais ir metaforomis pridengta „kritika“, nukreipta į aptakius „baubus“, kuri demonstruoja globėjišką kalbančiojo laikyseną (plg. Rimvydas Stankevičius). A. Žekevičius poezijoje realybė visai netobula, bet žmogiškai ironizuojamas ir paties ribotumas.

Kita vertus, akivaizdu, kad iki tokio reziumuojančio rašymo artėta neišvengiant kitų poetų eikvotų būdų: kas neaprašė vaikystės mūšio, kas šiais laikais tik nerašė apie rašymą kūniškai („smigs tavo žodžių skeveldros / mano kūnan / nusės jį žaizdom“, p. 25). O kaip tik tos neracionalios, iki galo neapdorotinos sritys dar diktuoja klišes ir atrodo gerokai mažiau patikimos nei tvarkingi, visus taškus ant „i“ suvėrę tekstai. Racionalumas apčiuopiamas ir eilėraščių kalboje – kartais viskas tiek išsakyta („Laužymas“), kad nubraukus eilutę kitą atsirastų erdvės, kurią knygoje lyg tyčia imituoja Ingos Staukaitės sumanytas tekstų išdėstymas ir kurios autorius savo tekstams pašykštėjo.

Simonas Bernotas. Reivas. – Vilnius: Versus, 2019. – 56 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

O štai Simono Bernoto poezija turi gaivališkumo – pilna energingų veiksmažodžių ir kalbos registrų, aštresnių konotacijų, paskatintų nonkomformistinio užtaiso. Reivas šioje knygoje – tai labiau apgalvota koncepcija nei vien siūlymas pasitūsinti. Juk reivas kaip pabėgimas iš tikrovės, svaigulys be ribų, iš esmės nėra masinis ar legalus.

Nors ir kokie įvairūs gali pasirodyti S. Bernoto tekstai, juos vienija mintis, kad viskas – santykiai, sistemos, pats subjektas – yra supuvę griuvėsiai tvarkingu paviršiumi. Tokį vaizdinį siūloma išvysti įvairiuose lygmenyse – tiek asmeniniame (prasiskverbia į šeimos erdvę, tiek į romantinius santykius), tiek socialiniame (konsumeriškos, sėkmei angažuotos visuomenės). Sterilumą niokoja stiprios emocijos, pyktis ir gyvuliškumas; tvarka siutina, yra laikina ir apsimestinė, o vidinis chaosas – pastovus. Tokį prieštaringumą S. Bernotas intensyviai išreiškia, apeliuodamas į įvairias normas: dažniausiai imituoja vartotojiškos popkultūros schemas (lošimo, realybės šou, holivudinio blokbasterio), tradicijų rėmus (Kūčių papročiai) ir siūlo išvysti situacijų dirbtinumą. Tačiau knygos kontekste pasikartojanti matrica dažnai tekstą daro nuspėjamos logikos ir semantikos. Man pasirodė, kad originaliau mintis išlaviruoja ten, kur panaudojamos vaikiškų kiemo žaidimų taisyklės („vaskinimas“, žaidimas „Velnias ir lėlės“), kurios teikė pramogą dėl proceso, ne dėl numanomų hierarchijų ir lyderystės. Vis dėlto nei nušvitimo, nei naujos pradžios debiutiniame „Reive“ nežadama, vien pasitikėjimas išėjimu be taisyklių iki kol „kompaso rodyklė <...> pasivijo laikrodį tada vieta ir / laikas trumpam sutapo“ („Piknikas šalikelėje“, p. 43). Tai labiau veržlūs pasaulio vientisumą komplikuojantys kadrai ir siurrealus neprisitaikėlio sąmonės srautas: „tik va stogas / mums neegzistuoja užtverta reikia tenkintis vidum / neiškilti į paviršių“ („Reivas“, p. 40).

Kadangi debiutas nesiūlo nei deklaracijos, nei veiksmo (simpatizuojama tokiai pozicijai: „žinai visad trokštu būti ten kur / manęs nėra ir nusisuka“ – eil. „Chameleonas“, p. 44), skaitant kai kuriuos milenialo tekstus, kuriuose dalyvauja šalčio, lošimo, kaukių, popierinės tikrovės įvaizdžiai, neapleido déjà vu atpažinus 8–9-ojo dešimtmečio lietuvių poezijos „tyliųjų sprogdintojų“ (Antano A. Jonyno, Gintaro Patacko, Almio Grybausko), anuometinių trisdešimtmečių, nuotaikas – tie patys komplikuoti santykiai, nusivylimas monotonija, noras išlikti „apačiose“ ir savyje, abejonės ir įniršis, narve įkalinto žvėries jausmas ir elgetiška vienišystė po mėnuliu, perimti ir parodijuoti tuometinės popkultūros elementai, naudotasi muzikos įtakomis. Šis palyginimas kyla toli gražu ne dėl S. Bernoto poezijos neprogresyvumo ar neaktualumo. Keičiasi laikai ir galimybės išsistaugti, mainosi dekoracijos ir muzikos stiliai, bet problemos sklaida, požiūris į gniaužiančias sistemas ir laikysena jų atžvilgiu šiandien išlieka panašiai rezistuojančiai pasyvi, angažuota tik sau, iš esmės nepavojinga (plg. su Aušros Kaziliūnaitės poezijos aktyvizmu ir avangardiškumu, Manto Gimžausko-Šamano poezija).

Tai nėra keista. Daliai neseniai debiutavusios S. Bernoto kartos poetų gimininga modernistinė pasaulėžiūra tarsi tęsia tą pačią liniją (plg. Greta Ambrazaitė), daug išduoda ir jų pasitelkiamos kultūrinės nuorodos („Reivo“ atveju Federico Garcíos Lorcos įtaka, skamba praėjusio amžiaus „The Prodigy“ ir pan.) ir tai, kad jie apie save ištransliavo palyginti nedaug informacijos. Iš jų poezijoje S. Bernotas kol kas atrodo labiausiai įniršęs (arba bent jau tokia jo poza), vakarietiškumas jam ne simbolika, o kasdienė schema. Apskritai jis realistiškesnis ir vietomis tiesmukesnis čiūvas, nes yra laisvas. Todėl smagu užčiuopti, kad kituose tekstuose girdėti įvaizdžiai labiau niuansuoti, pavyzdžiui, švietimo, karjerizmo, prisitaikėliškumo kritika, o juose nuolat įvyksta metamorfozių, dėl kurių atrodo, kad čia niekas iki galo nėra suvokta ir vienareikšmiška. Tačiau, bendrai paėmus, pritarčiau knygos redaktoriui Gyčiui Norvilui, kad „poezija čia užgimsta iš stebėjimo, išlaukiant“. Urzgiantis, svaigiai siurrealus Simono Bernoto maištas ir yra būtent toks.

Vaiva Grainytė. Gorilos archyvai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 128 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai“ jau nemažai aptarti, eilėraščiams priskirta avangardizmo, postromantizmo brolystė. Tačiau, man atrodo, galimas ir paprastesnis žiūros būdas. Bendrai sakant, knyga siūlo savotišką Wisławos Szymborskos moralumo ir Sigito Gedos vaizduotės hibridą, šiandienos kontekste virtusį hipsterės sukonstruotu „epu“ apie pasaulį ir save jame. Laikas, erdvė, dangaus šviesuliai ir fiziologiniai kūnai, jų instinktai, funkcijos bei poreikiai (taip pat ir dvasiniai) yra klasikinės šio archyvo-epo dedamosios. Jis aprėpia platų temų spektrą nuo abstrakčių realijų iki buitinio realizmo ir egzistencializmo, XXI amžiaus jautrumo ekologijos problemoms ir vartotojiškumo. Eilėraščiai kaip grubiai paspalvoti kalbos piešiniai, kartais primenantys stebuklinę pasaką, įdomūs tuo, kad išmintingai spekuliuoja naivumu (taigi nėra herojiški), pasaulį įtvirtina nuolatiniame vyksme, todėl palieka iki galo nepažinų, siurrealistišką ir labai triukšmingą.

Nesvarbu, ar būtų minimos gorilos, ar freelanceriai, vadinamasis epiškumas V. Grainytės poezijoje – nei parodija, nei imitacija. Tai patogi forma lipdyti tekstą iš įvairių simbolinių aktų, vizualizuotų procesų, o ne reikšti emocijas ir jų valdomai vaizdingai reflektuoti pasaulį. Tokiu būdu bendram fonui suteikiama tarsi nedeklaruoto sakralumo ir prasmės, spekuliatyviai perkeliant svorį nuo subjekto prie gamtos valios: „Per tvorą peršoka ir / įsikibusi į ranką nusineša / šiek tiek mano mėsos. / SOS! / Lyg tai būtų laiškas, / lyg tai neatidėliotina būtų. / Kalės vaikų tonusas pakyla, girdžiu – inkščia: / kraujo mano it kavos atsigėrė. / Mėsos mano / it biskvito užkrimto“ („aš esu vaišės“, p. 39). Sumaniojo žmogaus savybės dažnai priskiriamos gyvuliams bei daiktams ir vice versa. Teksto pateikimo logika efektingai modeliuojama iki, poetės žodžiais tariant, viskas susitroškina arba pasiekia savo galiojimo datą.

Iš pastarojo meto debiutų „Gorilos archyvai“ išsiskiria ne tik rašymo maniera, susirūpinimu globaliomis problemomis, bet ir savarankiškumu. Tokį įspūdį kuria tai, kad, konstruojant „epą“, labiausiai pasitikima ne susiformavusiais kontekstais ir objektyviomis žiniomis, o subjektyvia versija. Šią ypatybę laikyčiau viena iš V. Grainytės poezijos stiprybių, tekstams suteikiančių žaismės ir narsos: tai, kas atrodo kaip subjektyviai simboliška, užtikrintai universalizuojama, nežiūrint daugelio lūkesčių ar kanono. Svarbu ir tai, kad to pasiekiama dažnai išvengiant aktyvaus pirmojo asmens įsikišimo. Stačiokiškai charakteringi, „netikslūs“ sugretinimai (dažnai laikomasi formulės „A yra B“), naudojami ne tiek paaiškinti ar papuošti reiškinį, bet įdarbinami daug plačiau – padeda aktyvinti visą situaciją, motyvuoja kontekstą („termometras – tas Celsijaus pasiuntinys, išdykusi / makaka, gyvsidabrio karvelis – / iš pažasties rūsio parneša blogų naujienų“ – eil. „dabar užimta“, p. 25). Išoriškai menkiems (subjektyviems) dalykėliams čia lengvai suteikiamas didesnės svarbos statusas, todėl sutikčiau su Pauliumi Jevsejevu, kad „naivi“ animistiška logika šioje poezijoje suvokimą ne tik apverčia aukštyn kojom, bet ir ornamentuoja[1]. Be to, apsaugo tekstus nuo supaprastinimo, sentimentalumo, išlieka gaivi distancija be rutinos.

Tačiau ne visi V. Grainytės tekstai yra įtaigūs, nes „epas“ iš tiesų evoliucionuoja, ima racionalėti ir objektyvėti. Sulig šiuo posūkiu neprijaukintas antgamtiškumas nyksta. VI, VII skyriai, skirti ekologijos problemai, vartotojiškumui, atskleidžia, kad kai stipriau orientuojamasi į tinkamai suprantamą ideologizuotą žinutę (medūzoms irgi skauda), akivaizdėja šiaip jau neblankios Vaivos Grainytės poezijos ribotumas. Archajiška šnekta lengvai transformuojasi į šiuolaikišką naujakalbę, ir neretai atvirai didaktišką, kaip ir daugelyje įvairias struktūras ir idėjas išbandančio šiuolaikinio meno objektų. Toks jau į aktualijas orientuotos dabarties simptomas (to paties apstu ir, pavyzdžiui, Linos Buividavičiūtės, naujausioje A. Kaziliūnaitės poezijoje). Kita vertus, gal dėl to lengvai įsivaizduoju, kaip, pvz., romantiniams santykiams skirtas skyrius „Reguliarioji struktūra“ adaptuojamas eksperimentiniam kinui su atvira pabaiga.

Ieva Rudžianskaitė. Kita. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2019. – 78 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Ievos Rudžianskaitės „Kita“ – jau antroji autorės knyga, išleista per trumpą laiką, bet pirmoji – eilėraščių. Kadangi šios autorės kūryba kol kas pristatyta abstrakčiai, o poezija liudija tai, ko iš naujos Rašytojų sąjungos narės galima tikėtis ateityje, ją norisi aptarti prie debiutų.

Šios poezijos charakterį formuoja mąslusis Kauno rašytojų kūrybos branduolys: iki buities nenusileidžianti metafizinė Gražinos Cieškaitės, į hermetizmą linkstanti, subjektą įvairiuose lūžiuose dekonstruojanti Viktoro Rudžiansko, kasdieniškai išmintinga Donaldo Kajoko poezija. Minėti šį kontekstą verta ne dėl tiesioginės įtakos, bet dėl orientacijos, kai poezijai kitų žanrų Olimpe priskiriamas itin aukštas statusas, suteikiantis teisę glausta forma gvildenti dominančius filosofinius, religinius klausimus, tačiau nebūtinai į juos atsakyti. Ši samprata veikia požiūrį į darbą su kalba, į santykį su kasdieniais reiškiniais, o poezijos įtaigumas iš dalies priklauso nuo to, kiek patikimas pranešėjas-poetas.

Filosofijos daktarės knyga atskleidžia, kad I. Rudžianskaitei rūpi įvairūs žmogiškojo buvimo įrodymai. Metodas juos paversti poezija įdomus: siūlomas fenomenologiškai apdorotas žinojimas apie pasaulį. Nuo pirmų eilučių kasdieniškas vaizdas tikina jį esant kažkuo kita, todėl skaityti tekstą siūlo jau pagilintu žvilgsniu. Poetine kalba užfiksuotas atminties epizodas, vaizdinys ar patyrimas pristatomas kaip koduotas, simbolinis, todėl buitiškas daikto, pavyzdžiui, kriauklės ant spintelės, pavidalas pasirodo apgaulingas: dažnai sufleruojama, kad tai netikslus atvaizdas, sapnas, fantazija, vien atspindys. Šiuose eilėraščiuose veiksmo mažai, nes jis iš esmės yra vidinis: čia transformuojasi ne vaizdai, o „juda“ tai, kas jie suvokėjui yra ir kuo jie tekste tampa. Tarp kitų poezijos knygų, išsitenkančių emocijų nuskaidrintose refleksijose, aptikti nedeklaratyvų fenomenologijos grynuolių yra netikėta. Rezultatas – savotiškai siurrealus, nes šiame eilėraščių rinkinyje apsieinama be aukštų terminų ir nušvitimų, o tą pačią funkciją bandoma išgauti kasdieniška kalba ir veiksmais (uogų rinkimas, kiemo tvarkymas, tiesiog ramus stebėjimas). Panašų „keistumo“ efektą suteikia brandžioji Jono Juškaičio poezija.

I. Rudžianskaitės tekstų stilius primena nevienasluoksnį piešinį, kurį įkontekstina pavadinimas (pavyzdžiui, baimė, urna). Šioje poezijoje veikia ne įvaizdis, o tai, kokiu būdu sudėstyta jų visuma, todėl keblu cituoti įdomesnius pasažus nepraradus niuansuotumo. Tekstuose stipriai pasitikima skirtingas vizualias detales sukabinančiomis asociacijomis, jų perdėliojimu, dažnai pagal spalvinį ar formos panašumą (todėl jaunų varlių kojelės, ramentai ir griuvėsių restauracija gali turėti šį tą bendro), o kartais tiesiog suliejus skirtingus teksto planus. Dėl siurrealumo pirmą kartą skaitant rinkinį net galima atrasti tam tikro artumo su charizmatiškais V. Grainytės tekstais: „Vyšnių kauliukai / Žvaigždės blusos / Nagai // Žiūrint // Pro sirupo buteliuką / Prisigeria / Aitraus lipnumo“ („Sapnai, nusėti vabzdžių įgėlimais“, p. 16). Tačiau I. Rudžianskaitės poezija, net ir išvengdama numanomų, banaliųjų skirčių (juoda–balta), atrodo išties prijaukinta ir stengiasi išlikti taisyklinga, išmintinga, o vaizduotė – net simetriškai suvaržyta.

Uždavus tokį toną, kad už daikto tvinksi kažkas kita, ne visi tekstai lūkestį apie giliuosius turinius išpildo. Dalis tiesiog demonstruoja sąmonės veiklą (dažnai medituojama, kontempliuojama, svajojama) arba pateikia subjektyvų išgyvenimą (pavyzdžiui, „Pelėda atneša naktį...“, „Vidurvasario kaitra tirpdo skaičius...“), savikūrą (ją išreiškia pasikartojantis juodos spalvos topas). Tad ir kyla klausimas, ar ši sudirginto žvilgsnio poezija ateityje labiau nesiaurės? Kas šiuos tekstus išskiria: kiek tai priklauso nuo estetinių pasirinkimų, o kiek nuo netikėtos refleksijos?

[1] Jevsejevas P. Knibinėjant „Gorilos archyvus“ // Literatūra ir menas. – 2019. – Nr. 19.