Kultūra

2020.03.01 18:37

Prieškarinė draugija, kurios nariai iki šiol renkasi sausio 27-ąją

Justė Vyšniauskaitė, „Kaunas pilnas kultūros“ 2020.03.01 18:37

Reta organizacija Kaune gali pasigirti giliomis tradicijomis, siekiančiomis net tarpukarį, tačiau XXVII knygos mėgėjų draugijos istorija prasidėjo dar 1930 metais ir tęsiasi iki šiol. Ir tais laikais, ir dabar ši draugija vienija žmones, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be išskirtinių knygų ir kitų unikalių leidinių.

Su dabartine XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininke Dalia Poškiene susitikome Vidmanto Staniulio (pasak pašnekovės, didžiausio Lietuvos bibliofilo) knygyne-antikvariate, įsikūrusiame architekto Jokūbo Pero tarpukariu suprojektuotame ir daugelio kauniečių pamėgtame pastate Vytauto prospekte. Šiam pokalbiui ypač tinkamoje aplinkoje – knygų apsuptyje D. Poškienė papasakojo apie draugijos istoriją, veiklą, neįprasto pavadinimo reikšmę, bibliofiliją ir savo asmeninį ryšį su knygomis.

– Kokiu pagrindu 1930 metais buvo įkurta XXVII knygos mėgėjų draugija ir ką nuveikė jos nariai?

– Buvo nepaprastas laikas: Marija Mašiotaitė-Urbšienė, padėdama savo vyrui, gyveno ir dirbo Paryžiuje. Dirbdama bibliotekoje, ji aptiko labai įdomų dokumentą – Prancūzijos bibliofilų įstatus. Urbšiai patys mylėjo knygas, todėl grįžę į Lietuvą pasidalino atrasta informacija su to meto iškiliais žmonėmis: karininku Vytautu Steponaičiu, karininku, žurnalistu Petru Jakštu bei muziejininku Pauliumi Galaune.

Iš draugijos archyvų, saugomų Lietuvos mokslų akademijos (dab. Vrublevskių) bibliotekoje, pirmojo ir antrojo XXVII knygos mėgėjų metraščių žinome, kokie žmonės sukūrė draugiją ir paruošė pirmuosius jos įstatus. 1930 metų lapkričio 30 dieną ministeris patvirtino parengtus dokumentus bei reguliaminą ir taip gimė ši išskirtinė draugija.

Ją sudarė to meto inteligentija – net keturi iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų buvo šios draugijos nariai. Jai priklausė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, Vladas Daumantas (Dzimidavičius), Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Kazys Bizauskas, Jurgis Šaulys ir kiti. Įdomu, kad tradiciškai draugija rinkdavosi Vaižganto bute arba kitų narių namuose bei Kauno įgulos karininkų ramovėje.

Draugijos nariai rinko ir saugojo savo asmenines bibliotekas, o šiandien šią veiklą menančią Pauliaus Galaunės ir Vytauto Kazimiero Jonyno knygų spintą bei prieškario draugijos biblioteką saugo Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Taip pat iki 1940 metų draugija leido ir iliustravo knygas, išleido du metraščius. Draugijos išleistos knygos Paryžiaus moderniojo meno parodoje apdovanotos aukso medaliu ir didžiuoju prizu. Vėliau draugijos narių laukė labai skirtingi likimai, buvo ypač sunkus metas, tačiau jie Lietuvoje padėjo bibliofilijos pagrindus visiems, kurie yra „užsikrėtę šia liga“.

– Kodėl buvo pasirinktas toks draugijos pavadinimas? Kuo svarbus skaičius „XXVII“?

– Kuriant draugiją buvo nutarta, kad jos narių skaičius bus dvidešimt septyni. Tiesa, sklando įvairių legendų apie šį pavadinimą ir draugijos tradicijas. Pavyzdžiui, manoma, kad draugijoje turėdavo būti viena moteris, vienas kunigas ir vienas žydas. Pats skaičius „27“ Lietuvoje siejamas su simboline žolelių arbata „Trejos devynerios“ (tarpukario Kaune tai buvo itin populiarus gydomasis antpilas, o triskart devyni – dvidešimt septyni, – aut. past.).

– Kuo išsiskiria bibliofilinė knyga? Kuo bibliofilija skiriasi nuo paprasto knygų klubo?

– Knygos istorijoje ir kultūroje žodis „bibliofilija“ atsirado XIX amžiuje. Knygų klubuose žmonės naujus leidinius pristato, skaito, vertina ar bendrauja su autoriais, o bibliofilai į knygą žiūri pagal kiek kitokius kriterijus: knygos paplitimą, retumą, kaupimo tradiciją.

Bibliofilo kolekcija išties daug pasako apie šeimininką: vieni nori kaupti retus leidinius, kitus domina meniškai įrištos knygos, treti renka miniatiūrines ar autografuotas knygas, taip pat leidinius pagal tematiką.

Bibliofilija nėra paprastas kolekcionavimas, knyga čia svarbi ne tik savo turiniu, bet ir specifiškais leidybos bruožais bei aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mūsų draugijos metraščius ir kitus leidinius galima vadinti bibliofilinėmis knygomis – kiekviena iš jų turi savo vardinį įrašą, tam tikrą egzempliorių numeraciją, yra išleista ant kitokio popieriaus. Pirmieji du originalaus leidimo metraščiai buvo tapę bibliografinėmis retenybėmis, žinomi tik keli išlikę egzemplioriai.

– Kas jus asmeniškai paskatino domėtis bibliofilija?

– Visas mano gyvenimas buvo susijęs su knygomis ir jų kūrėjais. Likimas lėmė, kad man teko vadovauti Centrinei Kauno miesto ir zonos profsąjungų bibliotekai, kuri turėjo keturiasdešimt du filialus. Tuo metu buvusiuose Profsąjungų rūmuose veikė Kolekcininkų klubas, kur burdavosi filatelistai, bukinistai, kiti kolekcininkai. Menu bibliofilus Artūrą Šablauską, Julių Tamošiūną, Alfredą Smailį, kunigą Ričardą Mikutavičių, kitus knygius. Kęstutis Morkūnas, Vidmantas Staniulis ir Ričardas Venckus bei kiti buvo draugijos atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai. Pažinusi tuos žmones, pajutau stipresnį susidomėjimą retomis knygomis, jų istorija. Nuo tada jaučiu pagarbą žmonėms, kurie į knygą žiūri ne kaip eiliniai vartotojai.

– Kokios jūsų asmeninės kolekcijos knygos jums yra brangiausios?

– Mano namų bibliotekoje ypatingą vietą užima autografuotos knygos. Jos man primena apie susitikimus su įvairiais autoriais, tarp jų – ir egzodo rašytojais, kurie buvo atvykę į Kauną. Dar viena man svarbi kolekcija – istoriniai, meno leidiniai. Taip pat branginu poezijos knygas.

– Ar draugijos atkūrimas buvo ilgai planuota idėja, o gal viskas įvyko netikėtai?

– Ilgai šią mintį brandino draugijos patriarchas, atkūrimo iniciatorius ir buvęs narys Vidmantas Staniulis. Šalia jo susibūrė ir kiti knygų mylėtojai, bendraminčiai. Pradžia buvo bibliotekoje surengta paroda „Sua fata habent libelli“ („Ir knygos turi savo likimą“), kuri pasakojo istoriją, kaip buvo išmetamos ir naikinamos knygos net iš didžiųjų bibliotekų.

Bibliofilai žino, kokios paslaptys ir pėdsakai slypi įvairiuose leidiniuose. Pavyzdžiui, vokas su antspaudu ar pašto ženklu gali pasakyti tiek daug apie laikmetį, dailininką, įvykį, tačiau reikia mokėti jį pažinti ir išsaugoti. Tada ir atsirado idėja, kad kas nors turi ginti knygas bei kitus leidinius. Taip 1993 metų birželio 27 dieną pagal prieškario draugijos įstatus buvo parengti nauji dokumentai ir atkurta XXVII knygos mėgėjų draugija Kaune (steigiamasis susirinkimas vyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje).

– Kaip, lyginant tarpukario laikotarpį ir dabartį, pasikeitė draugijos veikla?

– Atkurtoji draugija tęsia prieškario draugijos tradicijas, tačiau besikeičiančių vertybių kontekste įgavo platesnį mastą. Nuo 1993 metų draugijoje turėjome knygotyrininkų, dailininkų, žurnalistų, istorikų, kolekcininkų, bibliotekų ir leidyklų darbuotojų. Taip pat pradėjome organizuoti geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkursus, tarptautinius ekslibrisų konkursus.

Draugija nuo 1994 metų rengia Knygos šventes, skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai. Jos kasmet jau 25 metai vyksta gegužės 7 dieną. Knygos šventės „Laikas gyvena knygose“ tapo tarptautinėmis: tai konkursai, unikalios parodos iš kolekcinių rinkinių, konferencijos, atmintinų datų minėjimai.

Šiemet jubiliejinei šventei išleidome ir proginį Knygos švenčių leidinį „Laikas gyvena knygose“, kuriame yra prieškario ir atkurtosios draugijos narių ekslibrisai, švenčių kronika. Organizuojame tarpukario draugijos narių atminimo renginius ir dabartinių narių parodas bei paskaitas Lietuvoje ir užsienyje. Skiriame dėmesį bibliotekų veiklos įprasminimui. Be to, prieškario draugija buvo susitelkusi daugiau Kaune, o dabar mūsų nariai yra iš Marijampolės, Vilniaus, Kauno, Sankt Peterburgo ir Lenkijos.

– Ar draugija turi savitų tradicijų, galbūt tęsiamų dar nuo tarpukario?

– Šiandien naudojame tą patį prieškario reguliaminą, tęsiame XXVII knygos mėgėjų metraščių leidybą (dabar jau išleisti šeši tomai, – aut. past.). Taip pat per visus 26 metus nebuvo praleistas nė vienas sausio 27-osios visuotinis susirinkimas, kuris privalomas kiekvienam nariui, o ir kitus renginius stengiamės organizuoti 27-ąją mėnesio dieną. Nepakito ir draugijos struktūra: narių skaičius – dvidešimt septyni.

– Kitąmet draugija švęs 90-metį bei minės atkurtos draugijos veiklos 27-uosius metus. Ar šiems simboliškais skaičiais nužymėtiems metams ruošiate ką nors ypatinga?

– 2020 metai reikšmingi draugijai, jos nariams. Jie paskelbti ir vieno ryškiausių Lietuvos menininkų, vieno iš draugijos steigėjų Pauliaus Galaunės metais.

Jau parengti keli projektai, ruošiami leidiniai, Knygos šventė. Prisiminsime iškilius knygos žmones ir pagerbsime iš atkurtos draugijos jau išėjusiuosius: Romualdą Ozolą, Justiną Marcinkevičių, Henriką Kebeikį bei kitus, savo darbais palikusius plačią brydę knygos ir jos kūrėjų istorijose. Tai išties simbolinis skaičius atkurtajai draugijai, kuriai vadovavo šviesaus atminimo Vytautas Raudeliūnas, Albinas Vaičiūnas, Beatričė Kleizaitė- Vasaris ir Birutė Butkevičienė. Tikime, kad knyga buvo, yra ir bus kultūros šviesa, o jas kuriantys, saugantys žmonės nepavargs budėję.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.