Kultūra

2020.02.07 17:40

Maketas ar gyvas reiškinys: kaip sostinės merija vertina alternatyvią kultūrą?

interviu su P. Poderskiu
Monika Petrulienė, LRT PLIUS laida „Kultūros diena“, LRT.lt2020.02.07 17:40

Miestas be kultūros būtų miręs miestas – sako menininkai ir jiems pritaria Vilniaus savivaldybė. Teatrai, koncertų, parodų salės ar muziejai – institucinės kultūros įstaigos. Tačiau pastarąjį dešimtmetį atsiranda vis daugiau neformalios, alternatyvios kultūros centrų. Juose renkasi savo kelio ieškantys, nepritampantys, tačiau dalies žmonių mėgstami menininkai.

Šiandien tokie centrai – tai ir jaunų žmonių, kurie baigę studijas neturi kur kurti, vieta. Pokalbis su Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu apie alternatyvios kultūros žemėlapį Vilniuje.

Alternatyvios kultūros žemėlapis Vilniuje: patyrinėkime jį su Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi Poderskiu

Pokalbiui apie alternatyviąją kultūrą Vilniuje jis pakviečia stabtelėti prie sostinės maketo, kuris jau ne pirmus metus eksponuojamas merijoje. Valdininkas sako, kad neskirsto kultūros į alternatyvią, institucinę, esą šiandien viskas persipina.

– Pro šį sostinės maketą praeinate kasdien. Ar gerai orientuojatės kultūros geografijoje? Tarkime, kur sostinėje yra alternatyvios ar institucinės kultūros vietos?

– Kultūra yra kultūra, neturėtume skirstyti „formalu-neformalu“. Nes kas iš tikrųjų nubrėžia tą skirtį? Klasifikavimai ne taip svarbūs.

Jei kalbėtume apie „Kablį“, uždarius Profsąjungų rūmus, jis liko bene vienintelė vieta alternatyviai kultūrai, muzikai, renginiams. Verslininkų noras tame pastate įrengti biurus man sunkiai suprantamas.

Kita vieta – „Loftai“. Jei kalbėsime apie urbanistiką ir gentrifikaciją, jie yra nuėję į pastarosios pusę. „Loftų“ teritorija labai greitai vystėsi. Šiandien tai jau nėra tas rajonas, apie kurį galėtume pasakyti „cool“.

Savivaldybei svarbūs keli pastatai Vitebsko gatvėje. Juos lengvatinėmis sąlygomis esame išnuomoję tarpdisciplininio meno ir kultūros kūrėjų sąjungai. Ten jau dabar vyksta animacijos dirbtuvės, kuriasi muzikos grupės, knygų klubai, filosofų būrelis.

Bus daug visokių veiklų, kurios viena kitą palaikydamos „užkurs“ centrą. Rasų kolonija tampa naujuoju Užupiu. Tiesa, dėl vis dar veikiančio Tardymo izoliatoriaus, kitų institucijų sunku pasiekti teritoriją.

Naujoji Vilnia yra viena perspektyvių teritorijų. Ten daug nebenaudojamų pramonės pastatų. Tai galimybė postindustrinei konversijai. Jei turi didelį tuščią sandėlį, ten gali kurti ir daryti daug dalykų.

– Tačiau iš Naujosios Vilnios išsikraustė Matas Labašauskas (Kultūros centro „Empty brain resort“ iniciatorius). Sandoris su savininku neįvyko. Ne todėl, kad neužteko pinigų įsigyti pastatą. Ką tokiu atveju gali padaryti savivaldybė? Tarkime, tokiame rajone iniciatyva buvo graži, bet ar savivaldybė mato ateitį, ar gaivins šį rajoną su menininkais?

– Konkrečių veiksmų, planų Naujajai Vilniai neturime, bet galėtume nustatyti teritorijų planavimo dokumentus. Pavyzdžiui, neįtvirtinti pramonės paskirties, o siekti, kad būtų kažkas labiau visuomeniško. Tai padaryti galėtume.

Arba galėtume išpirkti pastatus ir juos suteikti lengvatinėmis sąlygomis menininkams. Vitebsko gatvėje veikė darželis, pradinė mokykla. Dėl prastos pastato būklės mokykla išsikraustė. Dabar labai minimaliomis pastangomis tą pastatą kartu su operatoriumi gaiviname.

– Kuriose Vilniaus teritorijose trūksta meno centrų? Menotyrininkas Kęstutis Šapoka yra sakęs, kad viskas priklauso nuo savivaldybės. Savivaldybė turi matyti tas „creative“ teritorijas, kuriose galėtų veikti menininkai. Ar savivaldybės iniciatyva bus siūloma kitų vietų, ar ieškosite bendros kalbos su tuščių pastatų savininkais, kurie galėtų skirti pastatą tokiems neformalaus meno centrams?

– Darysime viską, kad tų teritorijų apskritai būtų kuo daugiau. Kodėl tai svarbu, kodėl mus tai domina? Nes einame vis didesnės darbų automatizacijos link.

Kūrybinis turinys, kūrybiškumas bus svarbi tema ateityje. Tad turime labai stengtis, kad tos erdvės atsirastų, kurtų vertę. Nes greitai nebeliks paprastų pramonės darbų, paslaugų sektoriaus darbų. Ilgainiui stengsimės juos pakeisti kūrybinių industrijų veikla.

Todėl erdvių reikia visur ir daug – geriau mažesnių nei didelių.

Lukiškių kalėjime matome labai didelį potencialą miestui vystytis. Gedimino prospektas toje pusėje apmiręs. Jei atvertume tą teritoriją, atsirastų ryšiai tarp rajono kvartalų, parduotuvėlės, komercija, paslaugos. Ir tas rajonas atgytų.

Dabar ten yra Seimas, Nacionalinė biblioteka ir verslo centrai – dieną jie naudojami, o vakare visi juos palieka. Atsiradus centrui su kūrybišku turiniu, situacija keistųsi, nes jis gali veikti beveik visą parą.

Ne išimtis, sakyčiau, ir daugiafunkcis kompleksas su futbolo stadionu. Naujame projekte numatytas vienas 2 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas. Jame tikimės įkurdinti ir kultūrinės paskirties organizacijų.

Negalime tokios didelės, 22 hektarų teritorijos, palikti tik sportui. Taip jis taptų vienpusiu kompleksu.

– Tačiau ten bus brangi nuoma.

– Teritorijos nuoma bus brangi. Tačiau pastatą administruos savivaldybė. Rūpinsimės komplekso įveiklinimu, subsidijuosime ir pastatymą, ir nuomą.

Iš kitų erdvių – Menų spaustuvė yra seniai pradėtas projektas, bet nebaigtas. Pagal sumanymą, į tą kompleksą turėjo atvažiuoti menininkai, gyventi, reziduoti. Tai vyksta ir dabar, bet ne tokiu mastu, kaip buvo numatyta. Jeigu tokį miestelį užbaigtume, veikla būtų prasmingesnė.

Užupio menų inkubatoriaus veikla vertinama nevienareikšmiškai, bet esmė teisinga: tai – menininkų rezidencijos, jie atvažiuoja, kuria.

Teritoriją tarp Olandų ir Kosciuškos gatvių Kultūros ministerija yra priskyrusi prioritetiniam vystymui. Čia įsikurs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos miestelis. Taip pat Nacionalinis muziejus ieško galimybių įveiklinti atlaisvintą tardymo izoliatorių Kosciuškos gatvėje.

„Platforma“ geležinkelio stoties teritorijoje buvo alternatyvios berlynietiškos kultūros pavyzdys. Tačiau jam radikaliai pasipriešino gyventojai. Kad ir kaip tyliai skambėtų muzika, jiems trukdė. Todėl reikia suprasti, kad Vilniaus miesto savivaldybė kultūrą palaiko, bet šiuo atveju organizatoriai turėjo pagalvoti, kaip neutralizuoti neigiamą poveikį kaimynams.

– Ar būtų galima įvardyti, kokia yra savivaldybės parama tokiai neformaliajai kultūrai šių metų biudžete? Teko girdėti, kad Vitebsko gatvėje savivaldybė padeda atnaujinti elektros instaliaciją. Kokie pinigai skiriami tokioms vietoms, kuriose kuriasi pradedantys, bandantys, kitaip norintys daryti menininkai?

– Kasmet turime konkursą atvirų techninių kūrybos dirbtuvių įveiklinimui ir palaikymui. 50 tūkst. eurų per metus – toks konkursinis finansavimas.

Vitebsko gatvėje esantis turtas priklauso mums. Mes sprendžiame, ar prisidėti prie jo pagerinimo ir pagreitinti veiklą, kuri ten galėtų atsirasti. Yra ir Kultūros taryba, ir Europinės lėšos.

– Tačiau specialaus finansavimo savivaldybė nėra skyrusi tokioms kultūros veikloms?

– Nėra specialios biudžeto eilutės. Ne todėl, kad tai būtų sunku ją įrašyti. Visa tai, apie ką kalbame – „Kablys“, „Loftai“, centras Vitebsko gatvėje – unikalu, nesistemiška.

– O kokia savivaldybės nuomonė apie kitokios kultūros centrų atsiradimą rajonuose. Pavyzdžiui, Kirtimų kultūros centras – unikalus pavyzdys. Kai visi kiti kultūros centrai yra mėgėjiškos kultūros būstinės. Ar yra strateginis mąstymas, ko reikėtų daugiabučių rajonuose?

– Šioje srityje didelės pažangos nėra. Vilniuje veikia 7 kultūros centrai. Vizijos, kaip tai turėtų veikti, kol kas nėra. Praėjusiais metais pristatyta sklandaus miesto vizija. Joje kultūra taip pat yra viena svarbesnių sričių. Neformalių erdvių strategija bus kuriama per visus šiuos metus. Tikiuosi, kad iki metų pabaigos rasime atsakymus patys ir kitiems galėsime pateikti.

Žiūrėkite reportažą:

Kultūros diena. Premjera Alytaus miesto teatre – „Jonas Sobieskis“ pagal Herkaus Kunčiaus pjesę
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.