Kultūra

2020.02.09 10:31

Venecijos auksinis liūtas parodė – lietuviams svarbiau laimėjimas, o ne pats kūrinys

Rasa Murauskaitė, „Kultūros barai“2020.02.09 10:31

Lietuvos muzikinei kultūrai 2019-ieji buvo išskirtiniai metai, puikūs tarptautiškumo ir pergalių atžvilgiu. Gerų poslinkių čia, „vietinėje aikštelėje“, kaip rodo kultūrininkų, mokytojų ar universitetų profesūros bei studentų streikai, gerokai trūksta ir, deja, turbūt dar ilgai trūks.

Vis dėlto didžiulė kūrėjų ir atlikėjų sėkmė įkvepia. Tiek visus aukščiausius tarptautinius operos meno apdovanojimus nuskynusi Asmik Grigorian, tiek Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Linos Lapelytės rankose „suriaumojęs“ Auksinis liūtas – beprecedenčiai atvejai, kurie Lietuvos vardą tarptautiniuose profesionaliojo meno kontekstuose įrėžė giliai ir, tikėkimės, ilgam.

Nenuostabu, kad apie šias menininkes, apskritai apie pastaraisiais metais vis labiau pastebimą moterų lyderystę, reprezentuojant lietuvių kultūrą pasaulyje, kalbėta labai daug. Vis dėlto norėčiau pažvelgti iš kito kampo – aptarsiu šių sėkmių rezonansą, jaučiamą šiuolaikinės operos ir apskritai šiuolaikinės muzikos srityse. Galbūt jis lems rimtesnius poslinkius klaidžiuose visuomenės ir kūrybos, kurią vadiname „šiuolaikine“, santykių labirintuose. Gal jau esame pasirengę šiuolaikinio meno, ypač šiuolaikinės muzikos, nebelaikyti kažkuo, kas aprioriškai svetima ir nesuprantama?

„Nes šiuolaikinė muzika – jėga“, – taip pavadinau spalio mėnesį pasirodžiusį interviu su Synaesthesio vadovais, dirigentu Karoliu Variakoju ir pianiste Marta Finkelštein. Bene ryškiausias Lietuvoje šiuolaikinės muzikos ansamblis, pernai gavęs solidų Vilniaus miesto kolektyvo vardą, – dar viena iš tų patrauklių jėgų, kurios skatina į šiuolaikinę muziką atsigręžti net ir labiausiai jos prisibijančius ar atkakliausiai abejingus. Konceptualios, įvairialypės ansamblio programos atmeta populistinį kelią, čia kalbama ne apie „lengviau suprantamą“, „publikai prieinamą“ muziką, kokią rinktis neretai svarsto menininkai, ypač siūlo vadybininkai, ieškodami būdų plėsti auditoriją. Priešingai – skatinama patirti ir suprasti, kokia įdomi, vertinga toji muzika, kuria nuoširdžiai žavisi patys ansamblio nariai. Svarbiausia, kad jaunatviškas kolektyvas visa tai daro, atsisakydamas elitarizmo – pasipūtėliškos pozos, kuri, mano nuomone, dar gana būdinga profesionaliojo meno bendruomenėms. Šiuolaikinei muzikai tikrai nereikia „išrinktųjų“. Minėtame interviu Karolio pasakyta frazė „Norisi, kad šiuolaikinė muzika būtų „vartojamas dalykas“ daugeliui aukštojo meno „žinovų“ skambėtų kaip didžiausias įžeidimas, nors iš tikrųjų tai ir yra tas tikrasis bekompromisis požiūris. Kokybė nėra aukojama, ji aktualizuojama. Apie ją nekalbama gąsdinamu tonu, (ne)tyčia priverčiant tuos, kurie mažiau šią muziką išmano, pasijusti nejaukiai.

Dar viename interviu praėjusiais metais kalbėjausi su lietuviškas šaknis turinčiu britų violončelininku Antonu Lukoszevieze, kuris bene 15 metų atlieka šiuolaikinę lietuvių muziką, įvairiausių kartų kompozitorių – nuo Rekašiaus iki Aglinsko – kūrinius su savo ansambliu Apartment House pristato daugybėje pasaulio šalių. Be kita ko, prisiminėme ir Jurgį Mačiūną, Joną Meką. Šių svarstymų kontekste ypač taikli pasirodė viena brito įžvalga apie lietuviams būdingas karštligiškas „žvaigždžių“ paieškas: „Joną Meką matote tik kaip įžymybę. Ar žmonės dalijasi, ar dažnai žiūri jo filmus? Ar skaito jo knygas? Jis tiesiog „žvaigždė“ [...] Galbūt tas „žvaigždiškumas“ suteikia šaliai tam tikrą tapatybę“, – svarstė Antonas. Šią mintį, manyčiau, puikiai patvirtina ir dabartinė šiuolaikinės operos „banga“.

Ar galite įsivaizduoti situaciją, kad bilietų į šiuolaikinę operą (ne į vieną, o net į du rodymus) neliktų vos per porą dienų ar net kelias valandas? Kad ji patektų į „perkamiausių renginių“ sąrašus šalia „areninių“, tarkime, Marijono Mikutavičiaus koncertų? Tokia situacija – ne vizija, ne sapnas, o realybė, ištikusi operos „Geros dienos!“ artimiausius rodymus Lietuvoje. Norinčiųjų pamatyti šį pirmąjį meninį garsiųjų „Saulės ir jūros. Marinos“ kūrėjų algoritmą pilasi kaip iš gausybės rago, panašu, kad ši tendencija kurį laiką išsilaikys. Tiesa, į šį jau ne vienerius metus Lietuvoje ir pasaulyje rodomą kūrinį sukviesti publiką niekada nebuvo didelė problema, tačiau toks reaktyvinis bilietų pirkimo greitis stebina net visko mačiusius kultūrininkus. Aišku, tokia situacija susiklostė ne be nuomonės formuotojų, vadinamųjų influencerių. Štai ką reiškia iš nišinės spaudos paribių patekti tiesiai į plačiosios žiniasklaidos titulines antraštes. Šitas šuolis džiugina, bet kartu verčia svarstyti, ko iš tikrųjų reikia, kad šiuolaikinis menas taptų įdomus, populiarus, t. y. aktualus plačiajai visuomenei? Situacija atsakymą siūlo pati – tarptautinės šlovės.

„Saulės ir jūros“ premjera įvyko 2017 m. „Sirenų“ festivalio programoje, Nacionalinėje dailės galerijoje. Iki šiol, jei neklystu, tai buvo vienintelė galimybė Lietuvoje gyvai pamatyti šį, rodos, tokį visiems jau puikiai pažįstamą, visų aptartą ir pamiltą kūrinį. Pirmasis kūrėjų darbas – opera „Geros dienos!“ – jau buvo ne tik laimėjęs vieną prestižiškiausių tarptautinio muzikinio teatro konkursų Music Theatre NOW, apkeliavęs pusę pasaulio, bet ir išliaupsintas žymių kritikų tokiuose leidiniuose kaip The New York Times, The Wall Street Journal ar The New Yorker. Vis dėlto pas mus tai buvo atspindėta minimaliai, atsiprašau, jeigu netyčia ką nors praleidau, šiaip ar taip, po „Saulės ir jūros“ premjeros nepasirodė nė viena recenzija. Net jeigu kokia ir buvo, akivaizdu, kad ažiotažas tuokart nekilo. Nebuvo pastebėtas ir operos rodymas Drezdene. Tik vėliau opera kiek netikėtai prisiminta per Auksinių scenos kryžių ceremoniją – jos kūrėjoms „įvertas“ Boriso Dauguviečio auskaras. Paskui tarsi netikėtumą priėmėme žinią, kad būtent „Saulė ir jūra“ atstovaus Lietuvai Venecijos bienalėje.

Apie finansavimo problemas, apie patį kūrinį kalbėta daug, tačiau tikrasis lūžis įvyko, kai atskriejo žinia, kad pelnytas Auksinis liūtas. Šiuolaikinė opera staiga tapo svarbiausia dienos, savaitės, net visų metų aktualija, apie kurią nesiliaujama kalbėti lig šiol. Lėtokai pilnėjusi sutelktinio finansavimo platforma iškart įsibėgėjo, pinigų galinėse kišenėse sukrapštė ir valdžia, o didžiausiais šiuolaikinio meno žinovais ir propaguotojais tapo Facebook ir Instagram „influenceriai“, pamokomu tonu raginantys savo sekėjus palaikyti tris menininkes ir aukštąją kultūrą.

Viena vertus, žavu, kad šiuolaikinis menas, šiuolaikinė muzika veržiasi iš abejingumo šešėlių. Antra vertus, apmaudu, kad saldainio popierėlis vis dar svarbesnis už skanėstą jo viduje. Negausime kasmet nei auksinių liūtų, nei skambių The Guardian antraščių. Mūsų operos solistai turbūt nebus kasmet pripažįstami geriausiais pasaulyje, kad ir kiek daug ryškių talentų turėtų tokia maža šalis. Fenomenalios sėkmės, kokia jau kelerius metus lydi dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą, turbūt irgi negreitai (o gal?) sulauksime. Tačiau gaila, kad mūsų visuomenei kultūra vis dar yra tik pramoga arba galimybė susitapatinti ir pasididžiuoti, užuot bandžius įsigilinti, perprasti, praplėsti akiratį.

Na, tarkime, opera „Saulė ir jūra“ Venecijos bienalės vertintojų sąraše netyčia būtų likusi antra ir nebūtų gavusi Auksinio liūto. Ar dėl to kūrinys taptų prastesnis? Ar Asmik Grigorian Salomėjos įtaiga sumažėtų, o jos pačios talentas nublanktų, jei prestižiniuose leidiniuose būtų mažiau skambių antraščių? Visi šie klausimai rodo, kad knygos viršelis kol kas rūpi labiau negu ilgas ir ne visada lengvas tos knygos skaitymas. Būtent todėl dažnai pro akis prasprūsta daugybė įdomių, vertingų, talentingų kūrinių, atlikėjų, programų ir galimybių išties patirti kažką įstabaus, naujo.

Kad ir kaip būtų, metai buvo geri. Viliuosi, ši galinga profesionaliojo meno, šiuolaikinės operos banga taps impulsu, o ne sukels priepuolį, verčiantį geisti kuo daugiau pergalių, pagyrimų, blizgesio. Nemėgstu didaktiško tono, bet linkėčiau atsigręžti į turinį – žavėkimės juo, atraskime saules ir jūras ne tik užsienio, bet ir vietiniame, lietuviškame šiuolaikinės muzikos kurorte.