Kultūra

2020.02.05 20:53

Ar bažnyčiose kičą pakeis šiuolaikinis menas, o kunigai taps performeriais?

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.02.05 20:53

Šiuolaikinis menas ir bažnyčia – iš pirmo žvilgsnio neįmanomas derinys. Kūrėjai ir mėgėjai nėra linkę jo ieškoti bažnyčiose, o tikintieji maldos namų erdvėje atsirandančius naujus kūrinius neretai laiko iššūkiu bažnytinei tradicijai. „Bendruomenės nuomonė nulemia vidutinišką meną, nes jį supranta daugelis“, – tikino menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė. Bažnytinio paveldo muziejuje įvairių susijusių sričių specialistai aiškinosi, ar įmanoma to išvengti.

Muziejuje vyko diskusija „Šiuolaikinis menas Lietuvos bažnyčiose? Užsakovų, menininkų ir menotyrininkų perspektyvos“. Kaip atviravo renginio moderatorė, menotyrininkė ir tapytoja dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, šia tema tiek meno lauke, tiek platesnėje auditorijoje kalbama nedaug, apie tai nepakankamai galvojama arba apskritai nesusimąstoma. Diskusija rengta parodos „Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias: 1990–2019“ kontekste. Parodą dar galima aplankyti iki balandžio pabaigos.

Diskusijoje pasisakęs kunigas Aušvydas Belickas papasakojo, kaip Palaimintojo J. Matulaičio bažnyčios presbiteriją kurti pasikvietė modernistą, dabar žinomą kaip „Krantinės arkos“ autorių, skulptorių Vladą Urbanavičių. Kunigas, remdamasis savo patirtimi, akcentavo neigiamą praktiką – užsakovo pagundą koreguoti menininko sumanymą.

Kita vertus, kunigas priminė ir tai, kad bažnytinis menas yra funkcionalus. Jo paskirtis, anot A. Belicko, pagelbėti žmogui iš regimos tikrovės įžengti į neregimąją. Tačiau, žinoma, religija nurodo tam tikrus apribojimus, pavyzdžiui, altoriuje vengti agapės stalo ar pagoniško aukuro sąsajų.

Nepaisant sėkmingo bendradarbiavimo, šis projektas tikinčiųjų bendruomenės nebuvo priimtas svetingai. Būtent dėl visuomenės nepasitenkinimo, o dažnai ir dėl užsakovo norų bažnytiniame mene prieinama prie kompromiso, neretai – prie vidutinybės.

Architektas dr. Tomas Grunskis akcentavo, kad ne religingumas, bet vertybių atitikimas leidžia stebuklui įvykti, kokybiškam rezultatui atsirasti. Tada architektūra pasireiškia ir kaip procesas.

Dubingių Šv. Jurgio bažnyčios mecenatė Aurelija Rusteikienė dalijosi patirtimi, kaip skeptiškai buvo žiūrima į Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondo norą statyti bažnyčią jau vien dėl to, kad iniciatyvos imasi pasauliečiai. Iššūkis buvo ir tai, kaip suderinti praeities įamžinimą ir modernumą, nes bažnyčia buvo statoma sudegusiosios vietoje. Rusteikai, suabejoję vietos bendruomenės pajėgomis išlaikyti išorėje sukurtą vertingumą, ėmėsi ne tik išorės, bet ir vidaus projekto organizavimo.

Dailininkas Vaidotas Žukas daug kūrė bažnyčioms sovietmečiu, vėliau šios veiklos nebetęsė. V. Žukas piktinosi: „Net pavyzdinėje Šv. Onos bažnyčioje yra bent 4–6 trafaretiški kičiniai šventieji, bjauriai nudažyti. Naujosios Vilnios bažnyčia – vien kičas, nė vieno vertingo akcento.“ V. Žukas tvirtina, kad menininkai galėtų pasiūlyti savo paslaugas, bet svarbus ir kitų kūrinių kontekstas.

Postmodernaus tapytojo Andriaus Zakarausko paveikslai bažnyčiose atsirado per bičiulystę su kunigu Kęstučiu Dvarecku, monsinjoru Jonu Sabaliausku. A. Zakarauskas yra sukūręs bažnyčioms palaimintųjų Jurgio Matulaičio, Teofilio Matulionio portretus. Prie A. Zakarausko nutapytos Motinos Teresės tikintieji dega žvakutes ir tai tapytojas priima kaip teigiamą grįžtamąjį ryšį.

Tapytojas Paulius Juška bažnyčioms yra atlikęs nemažai užsakymų: „Užsakovo erudicija šioje srityje labai svarbu. Būna degančių užsakymų, turi skubėti, prisiimi riziką, o pats darbas atsakingas – labai matomas, turi atlikti dvasinę funkciją.“ Menininkas akcentuoja, jog svarbu autorius pasirinkti pagal kompetencijas.

Menotyrininkė dr. T. Račiūnaitė pastebi meno reikšmės bažnyčioje kaitą. Viduramžių katedra buvo meno centras. Dabar yra labai daug sferų, skirtų pasireikšti menui, ir bažnyčia nėra pagrindinė vieta. „Svarbus menininko išlaisvėjimas kurti savo vizijas, o, kurdamas ideologijos kontekste, jis jau susiduria su kompromisu. Bendruomenės nuomonė nulemia vidutinišką meną, nes jį supranta daugelis“, – tikino T. Račiūnaitė.

Ji priminė Šv. Petro katedros Londone atvejį, kai 20 a. pabaigoje avangardiškas videomenininkas Billas Viola buvo pakviestas sukurti darbą bažnyčiai. Jo kūrinyje nufilmuoti keturi kankiniai, blaškomi keturių stichijų. „Ir tas absoliučiai avangardiškas kūrinys taip spinduliavo dvasinę patirtį, jog šiuo aspektu prilygo Viduramžių kūriniams bažnyčiose“, – teigia T. Račiūnaitė.

„Svarbiausias dalyvis – kunigas kaip performeris. Tai turi akcentuoti ir architektūra. Mūsų dailė nėra drąsi – ji graži, profesionali. Bet sėkmingiausi drąsūs menininkai“, – įsitikinusi T. Račiūnaitė.

Anot menotyrininkės dr. Algės Andriulytės, „drąsa atsiskleidžia tada, kai menininkas pats imasi iniciatyvos.“ Menotyrininkė paminėjo Ferdinandą Ruščicą, kuris dar 1922 metais Kazimiero relikvijų pagerbimo šventėje buvo dvasinis vedlys ir veikė kaip performeris – jo iniciatyva nuo Antakalnio iki Žaliojo tilto perplaukė iliuminuoti laivai, sukeldami pamaldumo įspūdį.

A. Andriulytė prisiminė neseniai vykusią šiuolaikinio meno parodą Šv. Jonų bažnyčioje ir 2015 metais vykusią trumpą ekspoziciją Vilniaus Misionierių bažnyčioje, kurios parodė, kaip šiuolaikinis menas gali suskambėti maldos namuose. Deja, abi šios gerosios praktikos – parodų jau neveikiančiose bažnyčiose atvejai.

Architektė dr. Julija Reklaitė kaip problemą apibrėžė susipriešinimą – tradicinis versus šiuolaikinis menas. Architektė pastebėjo, jog ir pats šiuolaikinis menas kartais nėra kokybiškas, apgauna, nemoka pasiaiškinti, tačiau „tradicinis menas siekia atvaizduoti. Meno funkcija tolsta nuo atvaizdavimo, nebeatitinka bažnyčios pageidaujamos funkcijos.“

Architektas dr. Linas Krūgelis pastebėjo, kad bažnyčia ir nebereikalauja, kad menas atliktų atvaizdavimo funkciją: „Istoriškai bažnyčia buvo Dievo namų archetipas, o dabar tai Dievo tautos namai – tikintysis nebe stebėtojas, o dalyvis. Čia sutrinkama. Dievas tampa nebesutalpinamas vienoje figūroje – tai panašu į šiuolaikinį meną.“ Anot jo, menas turėtų iškelti neiliustratyvias vertybes: tokias kaip šviesa, garsas, simboliai.

P. Juška, tapantis kone hiperrealistiniu stiliumi, išsakė savo nuomonę: „Nereikėtų bijoti ne tik šiuolaikinio meno, bet ir tradicinio meno, atlikto šiais laikais.“

S. Maslauskaitė, prisiminusi atvejį, kai pasipiktinę tikintieji iš bažnyčios išnešė Ksenijos Jaroševaitės sukurtą Mariją, apibendrino: „Saujelė rėkauja, o tie, kurie supranta, tyli. Kunigai mokomi, jie stengiasi, bet visi jie negali tapti meno žinovais. O meno komisijos – sovietmetis, kelias sukurti vidutinybę, užtikrinti, kad drąsus kūrinys neatsirastų.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.