Keistas tas vasario mėnuo: pats trumpiausias metuose, ir pavadintas nelabai suprantamai. Tiesa, tą pavadinimą nesunku išlukštenti. Mat kaimo žmonės jau kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, keičiasi vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, taigi lygiai taip, kaip ir šiltuoju pusmečiu. Štai kodėl mėnuo pramintas vasariu.
Tačiau vėjas kartais aštrokas; blokšia saują sniego kruopų į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“, arba tiesiog – pusčius, pūslys. O kadangi mėnuo trumpas netgi šiais keliamaisiais metais, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti kalendoriuose skirtingais istoriniais laikais: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis.
Nuo žiemos saulėgrįžos atskaičiavus 40 dienų, tradiciniame kalendoriuje privalu būti reikšmingai šventei. Šią dieną, vasario 2-ąją katalikų bažnyčia mini Kristaus Paaukojimą. Šventė primena, kad praėjus 40 dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė savo pirmagimį į šventovę – paskirti Dievui. Pasak teologų, ši auka vėliau išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinyje. O tas mistiškas skaičius 40, tikėtina, bus atklydęs iš žmonijos proistorės, iš pirmųjų bandymų struktūrizuoti laiką, derinant mėnulio ir saulės ciklus.
Lietuvos kaime šventė praminta Grabnyčiomis, nes pagal V amžiaus pabaigoje įvestą liturginę apeigą, tądien bažnyčioje šventinamos graudulinės žvakės. Tos, kurios degamos prie mirštančiojo, per šermenis ar mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs, jau dairykis žvakės“. Netgi mėnuo kai kuriuose senoviniuose kalendoriuose pažymėtas kaip „žvakių“.
Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštais knatais ir juos paeiliui laistant ištirpintu vašku. Taip pat būdavo gamintos ilgos, labai plonos žvakės, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Kaimo žmonės seniau tikėdavo, kad pašventinta grauduline galima apsiginti nuo perkūno eibių. Todėl užslinkus rūsčiam audros debesiui tokia žvakė būdavo žibinama ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Gal dėl to šventė kartais pavadinama ir Gramnyčia, – čia paslėptas Perkūno dievaičio vardas, tiesa, slaviška forma.
Naujai statoma troba iškart būdavo „apsaugoma“ nuo žaibo – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius žmonės dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, taip pat šventintų žolelių, šv.Agotos duonos. Bitininkai gabalėlį tos žvakės įdėdavo į naują avilį, – tikėta, kad bičių šeima nesirgs. Sakydavo, šia žvake galima ir aitvarą namuosna prisivilioti, ją uždegus puodynėje ant aukštinio. Užkeiktą lobį norint išsikasti, pirma su grauduline reikėtų ratą apsibrėžti. Ir nuo raganų burtų gyvulius grauduline galima apginti. Šventinamas žvakes žmonės apvyniodavo pakulų sruoga – kad ilgesni linai užaugtų. O namuose graudulinės žvakės būdavo laikomos įvyniotas į drobės atraižą, kuria galima apsirišti sąnarį skausmui nuo darbo įsismelkus. Tvirtai tikėta antgamtine vaškinės žvakės galia! Ir todėl bitės lietuviui – šventi padarėliai...
O apskritai ši tradicinė šventė pažymi antrąjį gamtos žingsnelį link pavasario. Sakoma, kad vilkai jos išvakarėse paskutinį kartą stūgauja, nes jau baigiasi jų laikas. Nuo stogo nutįsta žemyn ledo varvekliai, tad priežodis sako: „Per Grabnyčias po lašais gali gaidys atsigerti”. Ir dar gausybė kitų pastebėjimų, išreikštų patarlėmis, posakiais ir tikėjimais rodo su gamtos požymiais susietą šio mėnesio pradžią. Štai keletas tokių: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyti gryčių”, „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla”, „Nuo Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės”. Dar toks gražus pastebėjimas: „Po Grabnyčių zylė pradeda žagres kalti”, – mat pajutęs pavasario dvelksmą, paukštelis vis pabeldžia į palangę. Tad metas apgalvoti ateinančius su pavasariu darbus ir palengvėle jiems ruoštis.
