Kultūra

2020.02.03 13:17

Ramūnas Čičelis. Apie tai, kas paprasta ir sudėtinga (knygų apžvalga)

Ramūnas Čičelis, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.02.03 13:17

Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje kultūrinėje erdvėje randasi diskusijų apie tai, kas yra populiarioji literatūra ir kaip ją tinkamai apibrėžti. Literatūros kritikai, literatūrologai labai dažnai kalba taip, lyg pasaulyje ir net mūsų šalyje nebūtų ankstesnių mokslinių, akademinių masinės, populiariosios kultūros tyrimų. Eilinį kartą bandoma išrasti naujovę ten, kur ji jau seniai yra tapusi seniena. 

Pradėti populiariosios kultūros studijas galima būtų kad ir nuo medijų teoretiko, kultūrologo Johno Fiske's veikalų, kurie lietuvių kalba prieinami jau du dešimtmečius. Savo knygose amerikiečių mokslininkas teigia ir remiasi kitų autorių tyrimais, patvirtinančiais, kad vienas patikimiausių būdų skirti masinį, populiarųjį kultūros produktą nuo aukštos meninės vertės kūrinio yra entropijos ir pertekliaus balansas konkrečiame literatūros ar kitų menų tekste.

Kitaip sakant, atsakymas į klausimą, kas yra populiarioji lektūra, atsiveria tada, kai įsiskaitoma į analizuojamą tekstą. Šias dėsniams artimas tiesas kiekvienas filologijos bakalauro studijų absolventas sužino trečiajame arba ketvirtajame mokymosi kurse. J. Fiske`s suformuluotas skirties kriterijus sako, kad kuo kūrinys, tekstas yra artimesnis populiariajai kultūrai, tuo jame daugiau perteklinės informacijos. Aukštos vertės kūrinys turi palikti erdvės skaitytojo nuostabai ir poreikiui toliau gilintis į tai, kas ir kaip aprašyta.

Esama ir dar vienos, jau literatūros recepcijos teorijoje apibrėžtos masinės kultūros ypatybės: jei romano ar poezijos knyga visiškai tenkina skaitytojo išankstinius lūkesčius ir juos tik patvirtina, ji yra populiarioji. Jei kūrinys skaitytoją nustebina ir priverčia plėsti savojo žinojimo bei patirties ribas, tai tokiai knygai labai gali būti būdingas didesnis meniškumas. Žinoma, daugelis diskutuojančiųjų apie literatūrą pasakytų, kad šios teorijos yra pasenusios, tačiau iš kritikų pasisakymų kartais neatrodo, jog jie su tomis teorijomis bent jau susipažinę ir tada turį teisę jas neigti.

Poeto Gintauto Dabrišiaus eilėraščių knyga „Baltas iš manęs“ palieka daug erdvės svarstyti, kokia tai yra poezija. Beveik visi poezijos kūriniai dažniausiai randasi iš vienatvės, tačiau G. Dabrišiaus eilėraščių subjekto vienatvė yra gerokai kitoniška, nei būtume linkę laukti, prieš skaitydami knygą. Subjekto kalbėjimas čia yra tiesiog poetinis balsas – labai specifinis fenomenas, kuriam būdinga tai, kad poetas nuolat kalbasi su savo gyvenamąja aplinka. Žinoma, ne garsiai, o mintimis. Įsiliejimas į buities daiktus ir gamtos objektus yra toks stiprus, kad beveik prarandama tai, kas vadintina „ego“ centru – savęs suvokimas kaip kalbančiojo pirmuoju asmeniu. Knygoje „Baltas iš manęs“ žmogus tikrai nėra savojo mažo pasaulio valdovas, nes daiktai, pavyzdžiui, stalas, durys, slenkstis ir daugelis kitų, bei gamtos objektai arba gyvūnai, pavyzdžiui, skruzdėlės, yra daug svarbesni, nei bandantysis visą tą aplinką užrašyti. Poezijos rinkinyje G. Dabrišiaus eilėraščių žmogus daug svarsto apie rašymo prasmę. Vienas iš galimų atsakymų į kūrybos tikslo klausimus yra būtent tas, kad žmogus per save leidžia kalbėti savajam konkrečiam buities bei gamtos kontekstui. G. Dabrišiaus stalas ar šuo, o ne autorius, yra poezijos įkvėpimo ir motyvų šaltinis. Knygai „Baltas iš manęs“ yra knyga, kurioje beveik nėra metaforų – to, ko skaitytojas lauktų iš poetinio kalbėjimo. Viskas čia turi tiesioginę reikšmę, kurios niekur nereikia perkelti. Vienintelis poetinis tropas, aplink kurį ir parašytas šis eilėraščių tomas, yra personifikacija. G. Dabrišiui viskas yra gyva. Per tai gyvastį semia ir pats poetas bei eilėraščių žmogus – čia niekas nėra statiška, pastovu ir nekintama, nes viskas juda, maino pavidalus ir prisistato kaip G. Dabrišiaus vienatvinio poetinio pasaulio dialogiškumas. Į poetą besikrepiantys daiktai, augalai, gyvūnai yra ne šliogeriškos transcendencijos tylos erdvė, o nuolatinio krebždesio ir paties poetinio rašymo šaltinis. Knygos „Baltas iš manęs“ kalbantysis yra lyg mažas vaikas, kuris tyrinėja pasaulį ne moksliniu, o nuolatinės nuostabos žvilgsniu. G. Dabrišiaus knyga yra guodžianti skaitytoją, maniusį, kad daiktai yra bekalbiai, negyvi ir bylojantys tik spengiančią tylą. Žmogiškumas šiame poezijos rinkinyje yra ne vienintelis pasaulio tęstinumo ir gajumo patvirtinimas. G. Dabrišiaus „Baltas iš manęs“ yra beveik avangardiška knyga, kurios priskirti prie lengvai nuspėjamų ir plepančių tekstų būtų sunku, net neįmanoma.

***

Kita, save poete vadinanti, autorė Violeta Židonytė knygoje „Šermukšnis tas gyvenimas“ savo skaitytojo nenustebina niekuo ir byloja tik apie romantizmo poezijos tradicijos išsigimimą į stereotipinių metaforų beprasmę kartotę. Jau pats knygos pavadinimas sako, kad svarbiausias jos autorei yra gyvenimo ir poezijos santykis. Kanoninėje kultūrologijoje įprasta teigti, kad gyvenamajai tikrovei visada yra būdingas reikšmių ir raiškos perteklius. Meno kūrinys tuo ir skiriasi nuo gyvenimo realijų, kad apriboja tas reikšmes ir suteikia joms specifinę kryptį ir tikslą.

V. Židonytė savo knygoje imasi geram menininkui neįmanomo uždavinio ir vaidmens – užrašyti visą gyvenimą. Kai iškeliamas toks siekinys, apie meno kūrinio tikslingumą kalbėti nėra prasmės. Gyvenimas poetės eilėraščių rinkinyje taip ir lieka niekaip nesuprastas, tik įvilktas į romantinę raišką, kuri, būdama jau istoriškai nutolusi, neužtikrina minties gyvybės. „Šermukšnis tas gyvenimas“ yra beveik meilės romanas, nuo šio žanro besiskiriantis tik tuo, kad žodžiai čia yra eiliuojami ir rimuojami. V. Židonytės knyga yra tikrai priskirtina populiariajai literatūrai. Skaityti šią autorę verta, pirmiausia, ne dėl susidomėjimo tuo, ką autorė pristato kaip savąjį gyvenimą, nes šis nelabai skiriasi nuo daugelio kitų žmonių, ypač moterų, patirties. „Šermukšnis tas gyvenimas“ - tai knyga, kuri labai tiksliai atskleidžia, kas gi yra ta masinė literatūra. Atsakymas paprastas ir labai nekomplikuotas: populiarioji literatūra yra tokia, kuriai tiesiog būdingas menkas meniškumas kaip tropų turinio ir raiškos individualumas. Suprantama, kad literatūros kritikams tokios knygos yra menkai įdomios ir recenzuojamos net jų neskaičius ir iškart sudorojant ir kūrinį, ir jo autorių. Kas skaito tokias knygas ir kas būdinga jų raidai? Nesunku nuspėti, kad romantine raiška šiandien rašo jau dažniausiai garbaus amžiaus poetai, populiarūs jau tik tarp savo bendraamžių. Nedrąsi ir gilesnio tyrimo reikalaujanti hipotezė galėtų skambėti kaip prielaida, kad masinei, populiariajai literatūrai yra būdingos mados, lyg drabužių ar kosmetikos rinkų produktams. Štai, prieš kelis dešimtmečius madinga buvo romantinė poetinė raiška, dabar į madą atėjo istorinis romanas, 90-ųjų realybę liudijantys pasakojimai, daiktiškoji poezija. Tai nereiškia, kad šiems žanrams priskiriami kūriniai visi yra populiarieji, tačiau susimąstyti apie tai tikrai priverčia ir skatina.

Knygų apžvalga skaityta LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“: