Noriu pakalbėti apie kelių moterėlių fenomeną. Taip taip, toks egzistuoja. Jį išryškino garsioji nuotekų byla, kuri lyg ir neturi nieko bendro su kultūra, bet... Socialiniuose tinkluose beveik iškart pasklido garsiosios Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ vaizdas – surūdijęs vamzdis kažką tarsi pila į upę arba geria iš jos. Nuotrauka pasidalijęs pilietis apsidžiaugė pagaliau supratęs, apie ką tas kūrinys. Taigi ryšiu tarp ekologijos, politikos ir kultūros neabejojama.
Problemas nuolat keliančios kelios moterėlės taip pat yra kultūrinis reiškinys. Ne gamtinis. Trisdešimt metų mūsų aplinkosauga, ministerijos, savivaldybės, valymo įrenginiai veikė puikiai, tiktai kelios moterėlės vis kalbėjo apie blogą kvapą, gamyklų skleidžiamą gyventojams tiesiai į langus. Būtent taip joms ir atsakydavo institucijų atstovai: „Čia jums, kelioms moterėlėms, problema yra.“ Tuo pasakymu jie tik nubraukdavo problemą kaip nespręstiną. Bet frazėje užkoduota panieka jau taip giliai įsišaknijusi tautos smegenyse, kad ją sunku pastebėti. Mintyse pakeičiu lytį: „Čia tik jums, keliems vyrukams, problema yra.“ Skamba kažkaip nenatūraliai. Su vyrukais labiau asocijuojasi tokie pranešimai kaip „iškviesti pareigūnai“, „pradėtas tyrimas“, „įsijungė prokuratūra“, „aiškinasi specialistai“. Arba tiesiog pasakytų, kad gyventojai skundžiasi, nors pagrindo nėra. Kodėl taip nesakoma, kai klausimus kelia moterys? Juk pagal lietuvių kalbos normas mes visi tampame vyrais, kai kalbama apie socialines kategorijas, profesijas ar didvyrius. Net pačios moterys anketose apie save rašo: inžinierius, metodininkas, profesorius.
Šiaip aš to visuotinio suvyrinimo nepalaikau, bet jei pasakius „moteris“, tuoj kyla pagunda sumenkinti jos pastangas, tai geriau vyrinti. Ar virinti. Suvirinti lytis į vieną, kad nebereikėtų vienos iš jų žeminti, o žeminimo teisinti tradicijomis ir net konstitucija. Čia turiu omenyje Stambulo konvencijos, draudžiančios smurtą prieš moteris ir diskriminaciją lyties pagrindu, nepasirašymą. Pasak konvencijos priešininkų, tam trukdanti mūsų konstitucija, kuri kažkodėl leidžia su savo šeimos nariais daryti, ką nori, o su savo lytine tapatybe – ne. Kaip atsparumo iš svetur peršamoms nuostatoms pavyzdys primenama tokia šauni šalis kaip Bulgarija. Iš tiesų kelios buvusio sovietinio bloko šalys įkvepia nekeisti įsisenėjusio įsitikinimo, kad moterys ir visi kiti normatyvinio vyriškumo neatitinkantys lytinės tapatybės variantai yra nepilnaverčiai, menkesni, paaukotini, o šaipymasis iš jų yra sveika kultūrinė norma.
Sakysite, kas čia tokio – ir pašaipūnams garantuojama žodžio laisvė. Gana kentėti politinį korektiškumą, kuris, ačiū Dievui, jau tampa keiksmažodžiu. Dirbtinei tolerancijai atėjo galas ir žmonės vėl galės laisvai reikšti savo mintis. Su tuo ginčytis sunku. Ypač todėl, kad žodžio laisvė man yra vienas brangiausių nepriklausomybės iškovojimų, kurį ginsiu, kol galėsiu. Nes tebeprisimenu žodžio nelaisvę, kai privalomi marksizmo šventųjų paminėjimai ir beveik įgimta autocenzūra žudė ir skaitymo, ir rašymo malonumą. Be to, draudimai sakyti, ką galvoji, gamino melą ir niekas jau nebežinojo, kas yra tikra. O dabar vadinamasis pozityvus mąstymas dažnai trukdo pastebėti ir spręsti problemas. Tuomet kodėl palaikau politinio korektiškumo idėją, kai kalbama apie moteris, rases ar kitoniškas tapatybes? Ar tai nėra tiktai kitaip pavadinta nekenčiamos cenzūros forma?
Trumpasis atsakymas – ne. Pirmiausia todėl, kad nėra centralizuoto korektiško kalbėjimo kontrolieriaus, niekas už nekorektiškus pasisakymus neteisia, netremia ir nesodina į kalėjimą. Tai daugiau – savikontrolės mechanizmas, kiek primenantis tradicinį mandagumą, tik su politiniu užtaisu. Gal pašaipūnai nebeturėtų argumentų, jei rasistinių, mizoginiškų, homofobiškų, ksenofobiškų ir panašių pasisakymų vengimą vadintume mandagumu, o ne politiniu korektiškumu? Nes tikslas – lyg ir tas pats: neįžeisti, rodyti pagarbą kitam. Vis dėlto čia įpainiotas žodis „politinis“ reiškia esminį skirtumą. Apie jį primena politinio korektiškumo kodekso atvirai nebesilaikantys pasaulio galingieji. Šioje nepatogiai skambančioje sąvokoje glūdi suvokimas, jog žodis gali išprovokuoti smurtą ar net tokio masto žudynes kaip Holokaustas. Neatsitiktinai šią savaitę žiniasklaida citavo buvusio prokuroro Aušvico byloje nusistebėjimą: „Atrodytų, žmonės turėjo kažko pasimokyti. Nesupratu, kas žmonėms pasidarė, kad staiga jie ėmė kalbėti tokius dalykus, kokių neturėtų būti galima kalbėti“. Galbūt neteisinga susieti visas nepakantumo formas, sulyginti patyčias iš moterų su milijonų žydų žūtimi. Bet mažieji kasdieniai paniekos protrūkiai liudija ilgalaikį tylųjį smurtą, kuris jo adresatus irgi žeidžia, net naikina, o nusidėvi tiktai visuomenės dėmesys. Kol nėra šiurpinančių skaičių ir vaizdų, tarsi nieko nevyksta, o atvirai reiškiantys panieką kitoms tautybėms, kitoms rasėms, moterims – visi tie trumpai, orbanai ir johnsonai – po truputį ardo po antrojo pasaulinio karo sukurtą taikos palaikymo sistemą. Senųjų nuostatų išpažintojai niekur nedingo, tik buvo sugėdinti ir tylėjo. Jų balsinga panieka „politiniam korektiškumui“ primena, kaip neseniai iškovotos įvairių grupių teisės ir kokios jos priklausomos nuo mases užvaldančių nuotaikų.
Čia, Lietuvoje, progresas lyčių ir tapatybių lygybės klausimu buvo toks menkas, kad jau prasidėjusio regreso beveik niekas nė nepastebi. Sociologai konstatuoja, kad diskriminacijos atvejų daugėja, moterų valdžioje matome vis mažiau, o diskursas net nespėjo pasikeisti – menkinti „silpnąją lytį“, kaip buvo, taip ir liko geras tonas. Galbūt nėra ko stebėtis, nes tai – pasaulinio proceso dalis? Galbūt nieko nereikia daryti ir atsiduoti likimui? Manau, priešingai. Šįkart vertėtų prisiminti istorinį momentą, kai Lietuva buvo tarp pirmųjų pasaulio valstybių, pripažinusių moterims balsavimo teisę. Norėčiau, kad bent šioje srityje pirmautume pozityviai. Tik reikia išdrįsti.
Todėl prasidėjus skandalui dėl Kuršių marių taršos, kartu ir baisėjausi, ir džiūgavau. Verslo gigantus išjudino kelios moterėlės! Iš jų šaipėsi, jų pastangas nurašė iš anksto, nes kas gi jos tokios? O čia sukasi tokie pinigai. Aplinkosaugininkai su savo žiniomis ir taisyklėmis turi prisitaikyti. Gi ekonomika! Net Gretai pasiūlyta pirma pasiskaityti ekonomikos vadovėlį, o tik paskui skelbti katastrofas. Ekonomikos supratimas jai nebeleistų rūpintis tokiais niekais kaip grynas oras, tyras vanduo, sveika dirva ir gamtinė įvairovė. Tai – tik resursai, kuriuos išnaudoja, kas gudresnis. Tikriausiai ir toms kelioms moterėlėms ne kartą siūlyta pasimokyti ekonomikos ar išsikraustyti, jei smarvė nepatinka. Kai veikia ne konstitucija, o džiunglių įstatymai, garantuojama tiktai judėjimo laisvė – išeiti, jei kažkas galingesnis užgrobė tavo aplinką ir panaudojo saviems tikslams. Ir ką gi. Tos kelios moterėlės nesusitaikė. Ir nesikraustė. Jos įkyriai rašė raštus, sukvietė demonstraciją ir pagaliau mus visus įtikino, kad nesapnuoja. Vieną naktį pasikasusios po oligarchijos pamatais, jos išjudino visą sistemą. Vamzdis tikrai egzistuoja. Nuodai tikrai teka. O garbusis „Vamzdis“ Vilniuje nuo šiol simbolizuos tas tyliai tekančias nuotekas.
Kelios moterėlės man labai patinka – aš norėčiau būti joms už šeimininką! Galingos tos kelios moterėlės. Jos keičia pasaulį. Saugokitės.
Menotyrininkės Agnės Narušytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje Kultūros savaitė
