Kultūra

2020.02.08 16:41

Kauno mariose nuskandintų kaimų gyventojai iki šiol mena baisią sovietų neteisybę

net sapnuodavo, kaip laksto užlietose vietose

1959 m. buvo užbaigta Kauno hidroelektrinės (2014 m. jai suteiktas Algirdo Brazausko vardas) statyba, ir po užtvenkto Nemuno vandeniu atsidūrė slėnis. Ten gyvenę žmonės, mokykla, bažnyčia, 35 kaimai ir 721 sodyba buvo iškeldinti „ant kalno“, tiksliau, į įvairias Kauno ir pakaunės vietoves aplink plačiai tyvuliuojančius marių vandenis.

Slėnio gyventojai, nors ir patyrę geografinį iššūkį, bendruomeniškumo neprarado. Jį itin aktyviai ir išradingai palaiko Kauno rajono Samylų kultūros centras, įkūręs „Dugniečių“ klubą, inicijuojantis žinomą kasmetinį renginį „Pėdos marių dugne“, tapęs „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalimi ir užsiimantis plataus masto edukacine, šviečiamąja, kultūrine veikla, skirta burti dugniečius tarpusavyje bei pasakoti jų istoriją visiems kitiems. Tad nenustebkite, jei, Samyluose paklausus vietinio gyventojo kilmės, jums bus santūriai atsakyta: „Esu iš dugno.“

– Kaip vyko žmonių iškeldinimas iš būsimų marių dugno?

Jolanta Sidabrienė (Samylų kultūros centro direktorė): – Žmonės labai nenorėjo keltis. Gyventojai prisimena, kad vienas senolis atsisakė išsikelti, tad naktį atvažiavo kranas ir namelį kartu su visu senuku tiesiog išvežė į kitą vietą. Tam, kad nebūtų problemų laivybai ir kitiems dalykams, viskas buvo sulyginta su žeme: nukirsti medžiai, nugriauti namai, užpilti šuliniai, bažnytėlė iškelta į Rumšiškes. Vanduo kilo labai ilgai, 9 mėnesius, be to, su atoslūgiais, taigi kurį laiką netgi buvo skeptikų, netikėjusių, kad tos marios iš viso atsiras. Žmonės įtemptai stebėjo vandens kilimą, fotografuodavosi atsistoję ant paskutinių neužlietų iškyšuliukų, pavyzdžiui, paskutinio sausumos lopinėlio Mildažių sodyboje, Laumėnuose.

Angelė Samuolaitienė (senjorė, buvusi Kauno marių slėnio gyventoja, į interviu atvykusi kartu su vyru Antanu Samuolaičiu): – Aš gimiau Šilėnų kaime, man buvo devyneri, kai persikėlėme „ant kalno“. Jei šeima turėjo namą, sodybą ar kažkiek žemės, valdžia kompensuodavo iškeldinimą, skirdavo pinigėlių. O mes nieko neturėjome, buvome tik mažą tvartelį gyvuliukui laikyti pasistatę ‒ namas, kuriame gyvenome, nebuvo mūsų nuosavybė, taigi jokios kompensacijos negavome. Kai tą mūsų tvartelį nugriovė, tėtis pervežė lentas „ant kalno“, kur mums buvo paskirti penki arai. Pamenu, buvo labai baisu, nes nebetilpau į traktorių ir šeima išvažiavo mane vieną palikę daboti netilpusių daiktų. Na ką ‒ aš ir sėdžiu sau, saugau. Jau vakaras, o niekas negrįžta. Nusprendžiau, kad viskas ‒ jie mane čia paliko, tam dugne. Bet galų gale pamačiau atvažiuojantį tėtį. Pirmąsias naktis naujame sklype tiesiog pasiklojome patalus po kriauše ir miegojome po atviru dangumi. Gerai, kad buvo vasara.

J. S.: – Dėl iškeldinimo žmonės gudraudavo, kad gautų didesnes kompensacijas. Pavyzdžiui, prieš pat sugriaunant senas, sukrypusias trobeles jos buvo remontuojamos, kad pakiltų namuko vertė ir išaugtų kompensacija. Dalis žmonių persikėlė medieną iš senų sodybų. Tokių apkaltų, apmūrytų sodybų, kurių viduje – senųjų dugno pastatų sienojai, yra nemažai išlikę.

A. S.: – Kurį laiką mes, vaikai, dar pabėgdavome iš naujosios gyvenvietės ir eidavome namo, į dugną. Bandėme ieškoti savo namų, bet, viską sulyginus su žeme, nebeišėjo atpažinti tų vietų. Vieną kartą ir karvė padarė tą patį. Ją mama gavo kraičio, kai apsivedė. Taigi karvė ilgai, gal 15 metų, gyveno dugne. Kai persikėlėme, karvė buvo pririšama naujose ganyklose. Vieną kartą žiūrim, o jos niekur nėra ‒ dingo! Radom grįžusią į dar neužlietas senąsias ganyklas. Vėliau tą pačią karvę pardavė į kolūkį ‒ iš ten ji irgi pabėgo ir sugrįžusi namo mūkė, žiūrėdama į mus pro langą.

Vaikystę marių dugne leisti buvo labai smagu, visokių išdaigų prisigalvodavome. Dar ilgą laiką būdavo, sapnuoji, kaip lakstai ar žaidi tose užlietose vietose. Mums, vaikams, viskas atrodė smagu ir įdomu, bet tėvai nenorėjo kraustytis, labai išgyveno.

– Kokia šios bendruomenės, jos bendros veiklos ir susibūrimų istorija?

A. S.: – Tradicijos prasidėjo nuo senolių kolektyvo ‒ etnografinio ansamblio, kuris susibūrė prieš 52-ejus metus. Mes su vyru dar buvome nevedę, neseniai susipažinę, o ta šventė jau vykdavo.

J. S.: – Kai pradėjau čia dirbti, 1997 m. susipažinome su Kauno marių regioninio parko vadove Nijole Eidukaitiene ir pradėjome šnekėtis, kad netrukus sukaks 40 metų, kaip užtvenktas Nemunas ‒ pats laikas pradėti rimčiau rinkti kraštotyrinę medžiagą, kalbinti senolius, gyvenusius marių vietoje, ir prisiminti šią istoriją. Su studentų pagalba pradėjome šnekinti močiutes ir be galo užsikabinom. Pasakodami senoliai labai įsijausdavo ‒ prisimindavo vaikystę, jaunystę, bent keli minėdavo tas pačias vietas, kuriose esą vaidendavęsi.

Pradėjus šnekėtis, iš pradžių atrodydavo, kad jie nieko nepamena ‒ nei istorijų, nei dainų, nei šokių. Bet kai įsijausdavo ‒ dainos eidavo viena po kitos. Arba šokiai: atrodytų, kad tos močiutės vos pakrypuoja, tad prašėme studentų, kad šoktų pagal senolių instruktažą. Tačiau pamačiusios, kad studentams ne per geriausiai sekasi, tos močiutės kaip čiupo tuos bernus į glėbį, kad juos užsuko! „Va šitaip reikia“, ‒ parodė. Medžiagą rinkę studentai sėdėdavo pas jas po dvi, tris valandas. Kai kurie labai susidraugavo ‒ vykdavo cepelinų ir malkų kapojimo mainai. Ir aš pati ilgoms valandoms dingdavau pas greta gyvenusią Anastaziją Kučinskienę, kuri buvo tikra dugno gyventoja, be to, turėjo neįtikėtiną atmintį ‒ kartu su ja įrašėme per tris šimtus dainų.

Galime pasidžiaugti, kad praėjusiais metais pagaliau visą kolekciją kasečių ir kitus duomenis sutvarkėme, perrašėme ir patekome į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ‒ štai ant sienos kabo sertifikatas. Tad galima atsipūsti ‒ vienas svarbus ir didelis darbas jau padarytas.

Surinkus medžiagą, pirmasis visuotinis dugniečių susibūrimas su tam skirtu renginiu ir konferencija įvyko Girionyse 1999 m., ir nuo tada vykdavo reguliariai kas penkerius metus. O 2014 m. pas mus įsidarbino Eglė Targanskienė (kultūrinių renginių organizatorė, „Pėdos marių dugne“ režisierė, – red. past.) ir pasiūlė renginį išplėsti, sugalvoti skirtingas temas bei perkelti į pamarį.

Eglė Targanskienė: – Įdomu, kad žmonės, gyvenę dugne, kėlėsi ne tik į Samylus, bet ir į Rumšiškes, Palemoną, Panemunę, Viršužiglį ‒ jie gyvena aplink visas marias. Bet kažkoks traukos centras visgi yra čia. Netgi gatvių pavadinimai mūsų seniūnijoje yra duoti pagal užlietų teritorijų vietovardžius: Kampiškės, Laumėnai, Šilėnai, Dvareliškės, Dubravos.

Didžiausias ir pagrindinis mūsų bendruomenės susibūrimas jau šešerius metus būna paskutiniais vasaros savaitgaliais slėnyje prie marių kranto vykstantis renginys „Pėdos marių dugne“. Kaip jau minėjo kolegės, ši šventė turi labai gilias tradicijas. Seniau tai buvo kamerinis, etnografinis renginys, tačiau dabar siekiame, kad tasai etno būtų patrauklus visiems: ir jauniems, ir seniems, o tai, kaip suprantate, yra sudėtingas uždavinys. Smagu, kad šiemet sulaukėme kelių tūkstančių lankytojų ‒ net musei būtų buvę sunku į tą pamarį prasibrauti. Siekiame, kad „Pėdos marių dugne“ taptų mūsų krašto kultūriniu ženklu. Šią istoriją bandome kažkaip įtvirtinti, nes gyva atmintis po truputį išeina. Jau dabar tampa sudėtinga prisikviesti tikrųjų senbuvių, kad ir tokiam pokalbiui kaip šis.

– Kuo ypatingas renginys „Pėdos marių dugne“?

E. T.: – Visos šventės turi atskiras temas, pavyzdžiui, pirmaisiais renginio metais tema buvo „Šiaudų kaimas iš marių dugno“. Iš šiaudų pagaminome didelę trobą, karves, avis, ančiukus, viščiukus ‒ tuo šiaudiniu kaimu užstatėme visą pievą. Visus objektus darėme natūralaus dydžio ‒ tie, kas gamino šiaudinius gyvulius, netgi bėgiojo paskui gyvas karves, bandydami jas išmatuoti. Vėliau temos keitėsi: esame ir turgavietę pastatę, ir vestuves iškėlę, ir visoje pievoje išdėlioję daugybę lėlių, kurių sijono apačia baigiasi ties suaugusio žmogaus galva.

Žinoma, stengiamės neatitolti nuo tradicijų, bet po truputį tas etnografinis paveldas maišosi su kitais žanrais, pradedame į renginius žiūrėti lanksčiau. Į programą įsijungia kapelos, meno kolektyvai, šokiai, choras ‒ kuriame įvairių žanrų junginius, misterijas, spektaklius. Per vieną renginį senolių choras pasirodė kartu su džiazo muzikantais. Senolėms dainuoti pagal džiazą taip patiko, kad šiais metais išleidome kompaktinį diską „Šimtametės dainos iš marių dugno“, kuriame galite rasti tas dainas atliekamas ir originaliai, ir pritariant džiazo muzikantams.

Šiemet renginio tema bus „Lipantys iš vandens“. Deriname didžiulį projektą su menininkais iš Lietuvos, Ukrainos, Anglijos, kurie iš medžio grandininiais pjūklais drožia skulptūras. Jei sumanymą pavyks įgyvendinti, skulptūros po renginio liks ir taps skulptūrų parku vandenyje.

Reikia pabrėžti, kokia puiki yra mūsų bendruomenė, kurios dėka ir pavyksta viską įgyvendinti. Štai turime Angelės brolį, ūkininką, kuris kasmet prisideda prie renginio. Tris, keturias dienas prieš renginį statome scenografiją, o jis mums tas statybas saugo. Vos jam paskambiname, jis sėda į savo mašinukę, važiuoja į pievą ir sėdi ten pernakt. Ir ne vieną naktį, o tris! Jei reikia, atveža ir šiaudų, ir karvių, avių, triušių ar viščiukų. Visko, ko reikia!

A. S.: – Įsivaizduokite, mudu su vyru švenčiame 50 metų jungtuvių jubiliejų, savo auksinę sukaktį, o mano brolis į šventę neateina, nes turi sargauti pievoj!

E. T.: – Tai čia buvo pernai. O šiemet, kai atėjo laikas tartis dėl renginio, jis pranešė, kad yra sanatorijoje po širdies operacijos, bet jau įspėjo visą personalą, kad laikui atėjus jam reikės budėti. Kas įdomiausia, į kultūros centrą jo neprisikviesi, nors šalia gyvena. Užtat kartą per metus jis turi pareigą pievai.

– Kokias dar veiklas vystote Samylų kultūros centre?

E. T.: – Turime Marių dugno teatrą. Šis lėlių teatras veikia kaip edukacinė programa, kurios metu gaminame lėles ir vaidiname legendas iš marių dugno. Taip pat turime tapybos studiją, Gražinos Gutmanienės vadovaujamą etnokultūros mokyklėlę mamoms su mažais vaikais, o ir mūsų senjorai ‒ žvaigždžių žvaigždės! Visur gastroliuoja, netgi Maltoje, tarptautiniame festivalyje, neseniai pasirodė su koncertine programa. Labai smagu, kad šiuo metu jaučiame tokį didelį susidomėjimą dugniečių veikla ir istorija.