27 metų Jonas Mekas, atsidūręs Niujorke, nutarė tokio amžiaus ir likti. Jam pavyko.
Laikas – nesuvokiamiausias dalykas. Nesutelpa galvoje, kur dingo tie metai? Kodėl taip greitai, net ne greitai, o nepastebimai pralėkė? Gal taip ir turi būti? Ar visais laikais laikas atrodė vienodai? O gal jis tik dedasi nesuvokiamas ir nepagaunamas?
***
Kiekviena situacija kuria savo laiką: iki gyvos galvos kalėjime sėdinčiojo; prie altoriaus Santuokos sakramento žodžius tariančiojo, širdies transplantacijos belaukiančiojo, orgazmo akimirką patiriančiojo, gedinčiojo prie artimojo karsto, kas rytą troleibusu važiuojančiojo į darbą. Kiekvienas laikas skiriasi savo pločiu ir gyliu, greičiu ir lėtumu, spalva ir forma. Kiekvienai situacijai, žinome, taip pat savas metas po saule: metas sėti ir metas pjauti, metas juoktis ir metas verkti. Bent jau taip buvo, iki mus okupavo laikrodžiai, iš esmės pakeitę laiką – jame nebeliko jokių skirtumų. Tik viena kryptimi ir vienodu greičiu judanti linija, suskaidyta į sunumeruotas padalas: tuščias laikas, kurį privalu kuo nors užpildyti.
***
Laikrodis neturi nieko bendro su laiku, išskyrus tai, kad paėmė jį į nelaisvę. Laikrodis laiko nerodo. Priešingai – laiką jis nuslepia: mano laikas yra vis kitas ir kitoks, jis niekada nesikartoja. Laikrodis rodo tą patį vis iš naujo. Mano laikas tai greitas, tai lėtas, bet niekada nebėga vienodai. Kartais jis mėgsta ir pastovėti. Laikrodis tiksi vienodu greičiu. Mano laikas sudarytas iš pradžių̃ ir pabaigų̃. Ir aš pats – tai yra visas mano laikas – turiu pradžią ir pabaigą. Nors pradžios neprisimenu, o pabaigos nežinau. Laikrodžiui tai nė motais. Jis juda ratu arba skaičiais, bet kuris taškas rate arba bet kuris skaičius sekoje gali būti ir pradžia, ir pabaiga. Jam „vienodai rodo“, nes jis vienodai rodo. Ir atvirkščiai.
„Kiek dabar laiko?“ Sakau, trys valandos. Ką iš to sužinau apie laiką? Nebent, kad vėluoju ir kad reikia paskubėti. Skaičius parodo, kiek vienetų praėjo nuo sutarto nulinio taško. Skaičiaus neišmatuosi, jis pats yra matavimo vienetas. Laikrodis ne tik nieko nepasako apie laiką, jis dar ir sudaro įspūdį, kad laikas bėga vis greičiau. Atidžiau pažvelgus matyti, kad ne laikas bėga vis greičiau, o atvirkščiai, laikrodis mus verčia vis greičiau bėgti. Vis stropesnio mūsų bėgimo pasekmė ta, kad greičiau pralekiame pro savo gyvenimą. Todėl, nepaisant ilgėjančios objektyviai pamatuojamos gyvenimo trukmės, jaučiamės gyveną kaip niekad trumpai. Kas dabar turi laiko apie tai pagalvoti? Kas turi laiko prailginti savo laiką? Tik nubėgę distanciją išsigąstame – ką, taip greitai?
***
Madingiausias įsakymas šiandien: „Būk čia ir dabar!“ Kyla klausimas: kas yra tas „dabar“? Ir kaip jame būti kitaip, negu ir taip esame? Logiškai pagalvojus, praeities jau nėra, ateities dar nėra, o yra tik dabartis – tad kur dar galime būti, jei ne čia ir dabar?[1] Kita vertus, kur dabarties ribos? Ar dabartis nėra virsmo tarp ateities ir praeities taškas? Kitaip tariant, dabartis, logiškai mąstant, neapčiuopiama. Jos kaip ir nėra.
O gal žiūrime per daug logiškai? Juk laikas – ne daiktas. Dabartį vienaip ar kitaip patiriame, ji mums nėra taškas ar į taškus išskaidomas dydis. Tai kur jos ribos? Gali sakyti: dabar geriu kavą. Ir kol ją gersiu, man ji bus kavos gėrimo dabartis. Arba: dabar atostogauju. Ir atostogos, nepaisant prabėgančių atskirų valandų ir dienų, gal net savaičių, irgi bus tam tikra mano dabartis. O jei tarsime, kad dabar gyvename XXI amžiuje, – dabartį ištęsime iki dešimtmečių. Kur dar Antropoceno era ir t. t., bet gal metas sustoti, nes dabartis taps beribė.
Galime tarti, kad dabarties ribas, nori nenori, nusako koks nors įvykis ar dalykas, jo pradžia ir pabaiga. To paties dalyko trukmė kiekvienam skirtinga: „Aš dabar vonioje“, atsakai į klausimą, ką šiuo metu veiki. Vienas prausis minutę, kitas – valandą. Dabarties trukmė šiuo atveju skirsis 60 kartų.
Kitas svarbus dabarties matmuo – kalbėjimo kontekstas, kas ir kaip pasakoma. Beje, sakymui tenka išskirtinis vaidmuo, nes kol negalvoji ir nesakai, nekyla joks klausimas, kur ir kaip yra dabartis. Dabartis, praeitis ir ateitis – gramatikos, bet ne realybės formos. Gramatika mums serviruoja „realybę“, pagamintą pagal savo receptus.
***
Gramatikoje nėra nuobodulio formos, bet visi jį patyrėme. Nuobodu tampa tada, kai nieko nevyksta, kai „laikas sustoja“. Tačiau nuobodulys, pažiūrėjus iš šalies, visai nenuobodus. Jis ištinka tuomet, kai mano vidus, sąmonė, ir išorinė aplinka atsiskiria.[2] Mane supantis pasaulis nei kiek neprasiskverbia į mane, lygiai kaip ir aš jo beveik ne(pa)stebiu. Nors aplinkui kas nors zuja begaliniu greičiu, manęs tai visai nej(a)udina, mano vidus sustingęs. Nors ir pats galiu labai energingai judėti, mano laikas stovi. Neatsikratau įspūdžio, kad mūsų Vakarų civilizacija išgyvena globalų nuobodulį: kuo greičiau lekia, tuo labiau grimzta į vidinį sąstingį. Tarsi pasaulio pabaiga jau būtų įvykusi, tik iš inercijos dar tampo konvulsijos.
Nuobodulys atskiria nuo aplinkinio gyvenimo. Kaip kalėjimas. Kalėjimas – nuobodulio fabrikas. Jo gausi tiek, kiek laiko paskirta „sėdėti“. Nors laisvės atėmimo bausmė matuojama laiku, šis savo galią išvysto per kalinio izoliavimą. Kalėjimas – tai vieta, kur realiai patiri, kuo skiriasi subjektyvus ir objektyvus laikas. Pagrindinis įkalinimo triukas – prievartinis objektyvaus ir subjektyvaus laiko atskyrimas, sukeičiant juos vietomis: ne mano gyvenimo metai (turiu galvoje žodį „metas“, o ne kalendorinius metus), o sisteminės represijos užpildo mano gyvenimo laiką. Laikrodis ir kalendorius, kaip liudija įbrėžti pagaliukai ant kameros sienų, kaliniui – didžiausi kankinimo įrankiai. Gudrus kalinys ištrūktų į laisvę, jei sugebėtų pabėgti į save ir nustotų skaičiuoti, kiek liko. Tačiau taip nenutinka, nes kiekvienam skirtas gyventi laikas ribotas, ir kalėjime tą pajunti kaip niekur kitur.
***
Kiek siekia mūsų kultūrinė atmintis, atrodo, kad niekada nebuvo lygsvaros tarp subjektyvaus ir objektyvaus laiko. Priešistoriniais laikais visas laikas priklausė žmogui, todėl galime jį vadinti subjektyviu. Jis derėjo su gamtos ritmais ir ciklais, viskas turėjo savo laiką ir metą. Pokyčiai prasidėjo tada, kai laiką pradėta matuoti. Istorijai bėgant, objektyvusis laikas vis labiau engė subjektyvųjį. Visuotinė laiko objektyvizacija ištiko tuomet, kai laikrodis tapo neišvengiamas. Priežastis susijusi su traukinių tinklo išplitimu, ji gana pragmatiška: siekiant išvengti susidūrimų ir optimaliai išnaudoti laiką keliaujant, reikėjo susitarti, kur yra kiek valandų. Totalinis subjektyvaus laiko pajungimas objektyviam galutinai įsivyravo XX a. antroje pusėje. Nuo tada laikrodis tapo vienvaldžiu laiko šeimininku ir ekonominės dresūros įrankiu. Jam padedant buvo siekiama kontroliuoti kiekvieną judesį, suskaičiuoti kiekvieną darbo valandą ir minutę. Neaplenkiant ir tualetų, nes nusilengvinti taip pat užima laiko. Pažangiose šalyse fabrikuose naudojant elektronines korteles buvo nustatoma, kiek minučių per dieną praleidai tupykloje. „Prašiktas“ laikas irgi turi savo kainą, ir ji, savaime suprantama, išskaičiuojama iš algos. Jei nori, dėvėk pampersus, sutaupysi. Beje, daug kas taip ir darė.[3]
Žvelgiant iš dabarties pozicijų, civilizacijos istorijoje santykis tarp subjektyvaus ir objektyvaus laiko drastiškai pasikeitė. Priešistoriniais laikais siekiant išgyventi svarbiau buvo erdvė-teritorija, netekęs jos, netekdavai būtinų išteklių. Dabar (iš)gyvenimą lemia laikas: jei neturi laiko – neturi ir savo gyvenimo. Laiko praradimo žmogaus gyvenime procesas atsikartoja panašiai kaip jo augimo ir vystymosi stadijos: nei kūdikis, nei vėliau vaikas neturi laiko nuovokos, nes yra tapatus savo laikui, kol nepamato jo iš išorės, t. y. kol neišmoksta pažinti laikrodį. Šis nejučia prasismelkia į visas jo ląsteles ir audinius, kol galiausiai užvaldo viską. Laikrodžio valdžios galia įstabi, nes okupacija nutinka be jokio karo ir pasipriešinimo: pats žmogus jau nebegali kitaip, nes visa jo egzistencija susideda iš suskaičiuoto ir suskaidyto laiko. Niekam nelikę savojo meto, viskam galioja laikrodžiais nustatytas, valandų, terminų ir kalendorių laikas.
***
Tai dar ne viskas. Objektyvus pamatuojamas laikas ne tik aneksavo subjektyvųjį, bet ir pavertė jį iškeičiamu. Tai vadinama rinkos ekonomika. Paradigmų pokytis: ne „viskas turi savo laiką po saule“, bet visas tavo laikas po saule turi savo kainą rinkoje. Tavo diena, valanda, minutė turi apibrėžtą kainą. Kaltės jausmas mus įtraukia į rinkos žaidimą. Jaučiame pareigą kiekvieną akimirką išnaudoti kaip galėdami efektyviau. Pasąmonėje – brangiau. Nešvaistyti laiko tuščiai – pigiai ar dykai. Kaltė chroniška ir užprogramuota, nes iš principo neįmanoma nustatyti ribos, kada daugiau jau nebeišspausi. Laikrodis šaukia, mums bėgant: „Greičiau, tu gali!“
Galiausiai tai turėjo įvykti – laiko metamorfozė į pinigus.[4] Bet ir tai dar ne viskas. Nors mūsų laikas – mūsų pinigai, bet ne mes sprendžiame, kada ir kaip, ir ar iš viso norime juos išleisti. Mūsų laiku prekiauja naujieji dievai – guglai, amazonės, feisbukai – visų neišvardinsi. Nesibaigiantis mūsų laiko aukcionas, mums patiems nedalyvaujant.
Naujieji dievai, kitaip nei jų pirmtakai, rūpestingi, vis siunčia į mūsų maldaknyges naujų maldų. Kalbu apie sparčiai plintančias efektyvaus laiko valdymo programėles. Jos kuriamos ne todėl, kad sutaupytų mums laiko. Kaip tik priešingai: jų tikslas – totalinė kontrolė. Unifikuotą laiko menedžmentą įdiegti ne tik mūsų gyvenimo išorėje, bet ir viduje – sąmonėje. Kad nebeliktų jokių nukrypimų nuo visuotinio chronoalgoritmo. Antai, kai sakau, jog nustatytu laiku mane pažadina vidinis mano laikrodis, žadintuvo jau nebereikia. Visiškai sinchronizuotas subjektyvus ir objektyvus laikas nebeleis pajusti, kad neturime savojo. Nes kol dar persekioja kaltė, kol dar jaučiame didėjantį tempą, tol nujaučiame, kad kažkas negerai, kad kažką praradome.
***
Apibendrinkime: istorijos tėkmėje subjektyvus laikas tapo objektyviu, objektyvus – matuojamu, matuojamas – sinchronizuotu, sinchronizuotas – parduodamu, parduodamas – konvertuojamu, konvertuojamas – greitėjančiu, greitėjantis – brangstančiu. Šį procesą mes įpratome vadinti pažanga arba ėjimu į priekį. Ar dar turime laiko? Ar jau atėjome? Ar ateitis jau įvyko?
Apokalypto išvertus iš senosios graikų kalbos reiškia pasaulio pabaigos atidengimą ir laikų pabaigos apreiškimą – metas Dievo teismui. Gal dar ne visi praėjo per Paskutiniojo teismo salę ir išklausė nuosprendį, daugybė tebelaukia savo eilės. Gal esama ir yra tokių, kurie nesusigaudo, kur pateko ir ko čia laukia. Bet, kaip sakoma, tai – tik laiko klausimas.
***
Jonas Mekas, „Paskutinės dvylika sekundžių“, arba „Niekur ir visur yra visai tas pats“
Jonas, būdamas 27-erių, pradėjo filmuoti. Išlikdamas 27-erių, darė tai daugiau nei 60 metų. Filmuodavo kasdien, bet ką ir bet kur. Be jokio tikslo, be scenarijaus ir režisūros. Kaip pats yra sakęs, iš neturėjimo ką veikti.
***
Žiūriu Meko filmą „Lost Lost Lost“. Kūrinys ilgas, iš belekiek dalių, be jokio aiškus siužeto, vaizdai ekrane rodo man svetimą pasaulį. Kadrai ne itin geros kokybės, Jono balsas patetiškas ir sentimentalokas, vaizdas ir garsas, regis, tarp savęs nesusikalba. Po trečios dalies maniau, kad jau pabaiga, po ketvirtos irgi, po to pamečiau dalių skaičių... Nepasakyčiau, kad labai įdomu žiūrėti, kaip Jonas su armonika strakalioja ant apsnigto kalno. Nieko nevyksta – pasikartojantys žodžiai, nesusiję su vaizdais, liūdnokas ir lėtas Meko balsas monotoniška intonacija tris kartus kartoja tą patį – sulaikymas, laiko steigimas, nuobodulio steigimas.
***
Filmas prailgsta. Atrodo, jis trunka amžinybę ir niekada nesibaigs. Susidvejinu: imu stebėti save kaip žiūrintįjį. O kodėl neini pas savo gyvenimą, užuot valandų valandas spoksojęs į svetimą? Ką tu turi ar nori turėti bendro su tais vaizdais ekrane? Jonas man neatsako, Jono nėra. Jau nebėra. „Jau nebe“ ir „dar ne“, „prieš ir po“ – jaučiu Krono alsavimą čia pat, už nugaros. Kas yra Jonas? Dabar? Ar ne tai, ką matau ekrane?
Pažiūrėjęs „Lost“ nieko nesužinosi. Ko nors labai protingo nesuvoksi. Neišgyvensi aštrių emocijų anei katarsių. Tik nuobodulį, kurį apibūdinome kaip vidaus ir išorės atotrūkį.
Meko filmai akivaizdūs, savaime suprantami. Arba tuo kaip tik nesuprantami, nes kokia tų akivaizdybių prasmė? Nėra jokios siužetinės intrigos ar poteksčių, jų turinio neįmanoma atpasakoti, trūksta naratyvo, vaizdų tėkmė kaip jūros bangos – kiekviena vis kita, bet ir tokia pati.
„Toks mano būdas, užfiksuoti viską, – aiškina Mekas. – Užfiksuoti, pro ką praeinu; tiek daug praradau, turėsiu nors šiuos gabaliukus.“ Vienas paskutiniųjų jo filmų – „Akimirkos iš laimingo žmogaus gyvenimo“ – sumontuotas iš visų kada nors filmuotų ir niekur nepanaudotų kadrų likučių. Chronologijos dekonstrukcija, žaidimas kauliukais iš metų, dienų, akimirkų. „Tai, ką matai – ne praeitis, tai yra dabar. Praeitis yra mano kūne, visada su manim. <...> Aš nesiilgiu praeities. <...> Niekur ir visur yra visai tas pats“, – lyg išduodamas didžiausią paslaptį, sako Jonas.[5]
Palengva, iš lėto imu suvokti, kad „Lost“ dalyse visgi esama kažkokio metasiužeto. O gal neapčiuopiamos metaprasmės. Ji nepasirodo žiūrint filmą, kai keliauji su tėkme ekrane koja kojon, bet skleidžiasi kažkokioje paralelinėje, belaikėje erdvėje, iš kurios stebi čia besiveriančią laiko slinktį. Tarsi žvelgtum iš amžinosios dieviškos perspektyvos į laikišką būtį, vienu metu būdamas ir ten, ir ten.
***
Nuobodulys dingo. Suvokiu, kad anas, nuobodžiaujantis, buvau iš to kito, laikrodžių okupuoto laiko. Iš kaistančios objektyvaus laiko ekonomikos pasaulio, kur laikrodžiai vis aršiau veja iš dabarties.
Jonas į viską žvelgia pro kameros objektyvą. Nei objektyviai, nei subjektyviai, o kaip išeina, taip, kaip regi ši mechaninė akis. Meko kamera – tarpas tarp laiko ir amžinybės, per kurį perbėgę vaizdai išsigelbsti nuo objektyviojo laiko nasrų. Jie visada lieka dabartimi, apsaugota nuo laikrodžių invazijos.
***
Antikoje būta Paskutiniojo teismo vaizdinio – kaip laiko ir amžinybės susidūrimo. Kas dingsta be pėdsako – nuteista, o kas išlieka – išteisinama. Laikas gali būti naikinantis, kaip antikos titanas Kronas, ryjantis savo vaikus. Ir laikas gali būti amžinas, kaip gelmė, kaip visų dievų tėvas Chronas, dovanojantis buvimą. Laikas dvejopas – žudantis ir prikeliantis. Kaip Paskutinysis teismas nuspręs.
***
Patenku į teismo procesą. Viskam pasibaigus, girdžiu nuosprendį Jonui: „Kaltinamasis Mekai, jūs išteisintas ir paleistas į laisvę.“ Į kokią laisvę? Dar gerai nežinau. Tik jaučiu, kad su Jonu esame kartu belaikėje erdvėje. Kur laikrodžiai praradę galią. Man patinka būti drauge ir žiūrėti į tuos svetimus ir beprasmius, tokius tolimus, tokius artimus, tokius išblukusius ir tokius savus vaizdus. Jaučiu užgimstant buvimo laikyseną. Laikyseną – kaip laiko at(si)kovojimą iš laikrodžio, jį sulaikant. „Dabar paklausyk, – sako Jonas ir skaito savo eilėraštį „Paskutinės dvylika sekundžių“, – štai paskutinės eilutės iš paskutinių sekundžių:
<...>
Ir balsas kalbės: šventi yra tie, kurie ištikimi laikui,
Šventi klaidingieji, kurie ėjo kartu su laiku,
Šventi yra teisėjai, kurių lūpomis laikas teisė
<...>
***
Dvyliktą valandą bomba sprogs“, – pakiliai baigia jis ir šypsodamasis gurkšteli vyno. Jonas visą tą laiką, nuo 27 metų, yra čia ir dabar. Jam pavyko, nors niekada nesistengė. Nors visi Meko filmai iš praeities ir apie ją. Laikrodžiai neįstengia nugalėti dabarties ir ją pavergti. Nes dabartis neturi nei valandų, nei minučių, nei sekundžių. Čia ir dabar yra amžinas ir belaikis. Jonas visą laiką išliko 27-erių, nes visą laiką buvo dabartyje. Didžioji laikrodžių klasta – priversti galvoti, KAD REIKIA būti čia ir dabar. Kad reikia stengtis čia ir dabar būti LABAI ypatingai ir maksimaliai. Tą pačią akimirką, kai apie tai pagalvosi, laikrodis, it koks klastingas plėšikas, įkiš savo rodyklę į tavo dabarties tarpdurį. Jonas švaistūniškai barsto perlus ir išduoda paslaptį: „Reikia nesistengti. Reikia kapituliuoti. Reikia atsiduoti“, – priduria ir vėl kilsteli taurę.[6] O tada šoka. Niekada nesustoja.
***
Tikrų tikriausia linksmoji Jono Apokalipsė. Gal ir to paties biblinio Jono, kas žino.
[1] Aurelijus Augustinas. Išpažinimai. Vertė Eugenija Ulčinaitė, Vaidilė Stalioraitytė. Vilnius: Hubris, 2019.
[2] Karen Gloy. Zeit in der Kunst. Würzburg: Königshausen & Neumann, 2017.
[3] Dokumentinis filmas Zeit ist Geld – Handelsware des Kapitalismus, rež. Cosima Dannoritzer, 2016.
[4] Thomas Hylland Eriksen. Akimirkos tironija. Vertė Eglė Išganaitytė. Vilnius: Tyto alba, 2004.
[5] Dokumentinis filmas Jono Meko antologija. Rež. Vytautas V. Landsbergis. „A Propos“, 2000.
[6] Ten pat.
