Kultūra

2020.01.30 20:52

Lukiškių kalėjimo ateitis: kalinių nebėra, bet pastatas dar neišlaisvintas

Ketvirtadienį Lukiškių kalėjime vyko diskusija „Lukiškių vizija. Atvira kūrybinė diskusija“. Į atvirą renginį kviesti įvairių sričių specialistai, suinteresuotų pusių, bendruomenių ir visuomenės atstovai, kurie turi idėjų ir nori prisidėti prie naujos šios unikalios vietos paskirties paieškų.

Lukiškių projekto kuratorė, Turto banko atstovė Inga Urbonaitė-Vadoklienė kėlė klausimą, kaip įveiklinti buvusį Lukiškių kalėjimą, kad šis patenkintų šiuolaikinės visuomenės poreikius ir išsaugotų paveldą. Vienas svarbiausių klausimų – kokią istoriją mes norime pasakoti.

Šiuo metu projektas yra tyrimų ir pirminių įžvalgų stadijoje. Vasario mėnesį vyks forumas, kuriame dalyvaus užsienio svečiai ir papasakos gerąsias praktikas, ypač elgesio su kultūros paveldo klausimu. Yra ambicija sutelkti geriausius – kūrybinių dirbtuvių metu planuojama suformuoti vieningą viziją, vykdyti jos aptarimą, galiausiai projektą pristatyti Teisingumo ministerijai. Pasak I. Urbonaitės-Vadoklienės, „teisiškai dar reikia nuveikti daug, kad pastatas būtų iš tikrųjų išlaisvintas, nors kaliniai jau iškelti.“

Urbanistinio planavimo specialistas Martynas Marozas pristatė atliktą Lukiškių kalėjimo esamos būklės studiją, kurios tikslas – parengti objekto išeities duomenų analizę, kuri leistų sėkmingai rengti objekto transformaciją.

Urbanistas akcentavo, jog svarbi yra šio pastato memorialinė vertė. Lukiškių kalėjimo pastatų komplekse buvo kalinami ne tik kriminaliniai, bet ir politiniai kaliniai, iš tremties pabėgę asmenys. Čia buvo kalinama rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė (Žemaitė), Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas Jonas Vileišis, Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti Lietuvos istorijai ir kultūros istorijai svarbūs asmenys. Istorinė vertė tęsiasi per visą teritorijos laikotarpį.

M. Marozas pastebi, jog aplink Lukiškių kompleksą gyvena vos 300 gyventojų, o, nesant kritinės gyventojų masės, sunku užtikrinti teritorijos gyvybingumą ir prielaidas formuotis bendruomenei. Urbanistas taip pat teigė: „Kalėjimo komplekso transformacijai būtinas aktyvus paveldo apsaugos ir puoselėjimo institucijų įsitraukimas. Svarbu yra susitarti dėl skirtingų saugojimo režimų ir vertybių skirtingose komplekso dalyse. Tik tada bus galima judėti pirmyn.“

Urbanistas taip pat pabrėžė, kad, siekiant maksimalios kokybės teritorijoje, pirmiausia reikia bendros vizijos ir sutarimo ne tik dėl ilgalaikės objekto, bet ir viso kvartalo aplink kalėjimą ateities: „Lukiškių komplekso vertė slepiasi už kalėjimo tvoros.“ Vietiniai gyventojai, pastato kaimynai yra susirūpinę savo namų likimu ir turėtų aktyviai dalyvauti diskusijose.

I. Urbonaitė-Vadoklienė pristatė apklausos, kurioje dalyvavo 20 įvairių institucijų (Vilniaus miesto savivaldybė, LR ministerijos, kitos valstybinės institucijos ir organizacijos), rezultatus. Per apklausą paaiškėjo, jog pagrindinė Lukiškių komplekso vizijos kryptis – tai nuolat veikianti daugiafunkcinė erdvė, orientuota į įvairialypę auditoriją, gyvybingas traukos magnetas. Komplekso koncepcinė idėja turėtų apjungti verslo, inovacijų kūrimo, kultūros laisvalaikio ir socialinių paslaugų funkcijas. Šios dienos diskusijoje iš auditorijos buvo išgirsti trys siūlymai. Vienas jų – išsaugoti paveldą, sukurtą iki carmečio, antrasis – kurti audiovizualinių menų centrą ir filmoteką, trečiasis – sukurti mikromiesto tipo erdvę.

2019 m. liepos mėnesį Vyriausybė protokolu nurodė Turto bankui atlikti Lukiškių komplekso galimybių studiją, išgryninant geriausius objekto įveiklinimo būdus. Turto bankas ruošia tik galimybių studiją, jam pastato valdymas nėra perduotas.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo uždarytas šių metų liepos 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaro šešių pastatų kompleksas, išsidėstęs beveik 2 hektarų plote Vilniaus centre. Kompleksą sudaro administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės pastatas, gamybinis pastatas, kalėjimo pastatas, kalėjimo-ligoninės pastatas, tvora ir kontrolinis perėjimo postas. 1904 m. baigtas statyti pastatas į Kultūros vertybių registrą įtrauktas nuo 2002 metų.