Nuo rytojaus „The Rooster Gallery“ persikelia į Radvilų rūmų erdvę – atidaroma tapytojo Andriaus Zakarausko paroda „Stories From Before“, kurioje, anot autoriaus, darbai tiesiog zvimbia nuo įvairiausios informacijos ir istorijų.
Anksčiau tapytojo Andriaus Zakarausko darbuose būdavo galima išgirsti nuolat motyvą kartojantį techno muzikos ritmą, šįkart, anot jo, suskambėti galėtų džiazas. Muzika – vienas iš jam ypač svarbių kultūrinių reiškinių.
„Aš turiu labai didelį alkį, man labai daug kas įdomu, aš mėgstu vartoti kultūrą, taip kyla vaizdiniai, jie kaupiasi galvoje, sąmonėje ir aš sakau: man „bendina“ tiesiog“, – teigia A. Zakarauskas.
Todėl parodoje „Stories From Before“, atidaromoje Radvilų rūmuose, „The Rooster Gallery“, bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi, galima atpažinti tiek istorines, kultūrines, tiek asmenines – ir tapytojo, ir savo – patirtis.
Autorius atvirauja: „Aš stengiuos, kad mano kūriniai labai daug šnekėtų. Žiauriai daug šnekėtų. Tiek daug šnekėtų, kad net zvimbtų ausyse, galvoje, kad užbombarduotų žiūrovą, jį priverstų ne tik mėgautis kažkokiu vaizdeliu, faktūromis, potėpiu, bet nugramzdintų į visą tą informaciją.“
Dažniausiai A. Zakarauskas nagrinėja žmonių tarpusavio santykių temas, pastaruoju metu – vyro ir moters. Daug siužetų gimsta iš biblinių istorijų, kuriose paieškoti prasmių pasufleruoja ir pati raiška – aliejinė tapyba, nuo seno glaudžiai susijusi su krikščionybe.
„Aš žiūrinėjau, tyrinėjau religinius paveikslus. Man pasirodė įdomios būtent tos scenos, kur moterys apgauna vyrus iš meilės, iš keršto, ir visa tai sustiprinta rusišku keiksmažodžiu. Rusiškas žodis dažnai naudojamas kažkokiam pykčiui išreikšti“, – akcentuoja tapytojas.
Šįkart į kai kuriuos darbus tapytojas siekė pažvelgti kitaip: nukabino juos nuo sienų ir pavertė objektais. Tapytojui tai yra nauja, neįprasta praktika.
A. Zakarauskas veda paralelę: „Aš paveikslą padedu ant trapaus stiklo. Mūsų pyktis toks, nesvarbu, ar jis pagrįstas, ar ne, bet nuo jo tik bac ir viskas suduš. Norėjau, kad medžiaga šnekėtų pati už save.“
Vis dėlto A. Zakarauskui ne mažiau svarbu klausti, kas yra tapyba, pasitelkti įvairias technikas, kuriant šiuolaikinį vaizdą. „Kūrinius stengiuosi montuoti koliažiniu principu, kad kuo klampiau būtų, kuo keisčiau, įdomiau ir to eklektinio vaizdo ieškau. VIsokiais būdais, prisilietimais, karpymais, pergalvojimais ir sprendžiu, koks turėtų būti tas šiuolaikiškas paveikslas“, – paaiškina autorius.
Anot paties autoriaus, jis siūlo „žiūrovui pamatyt tą spalvą, patį prisilietimą, tapyseną ir apie ką ji šneka.“ Kūrybos kalbai išreikšti tapytojas pasitelkia įvairius įrankius: storiausius ir ploniausius teptukus, menteles, netgi lipnią juostą. Ir nors jais tarsi karpo vientisą paveikslo erdvę, taip kartu pripildo ją ir skirtingų istorijų. Istorijų iš kiekvieno praeities.
Plačiau – reportaže:
