Italų kino režisierius, filmų „Il Divo“, „Didis grožis“, serialo „Jaunasis popiežius“ kūrėjas Paolo Sorrentino gimė 1970 metais – tačiau jau yra gyvas klasikas. Jo talento gerbėjas aktorius Darius Meškauskas jį taip ir vadina, pristatydamas vieną geriausių „Oskaro“ laimėtojo kūrinių „Jaunystė“.
Filmas šiandien 21.30 bus rodomas „Elito kine“ per LRT PLIUS.
Žiūrėkite reportažą:
„3 minutėse iki kino“ filmą pristatantis D. Meškauskas teigia: „Pirmasis mano matytas jo filmas „Didis grožis“ – nuginklavo, „ištaškė“. Jis aktyvus, agresyvus, o „Jaunystė“ rami, išmintinga, estetiška. Tačiau patikėkite – tikrai ne nuobodi.“
Jaunystė sename kūne
Filmą jis matė jau tris sykius, šįvakar žiūrės ketvirtą. Ir kaskart kompozitoriaus (akt. Michaelas Cane`as) ir kino scenaristo (akt. Harvey Keitelis) istorijoje atrandantis vis naujų detalių, prasmių.
„Kuo daugiau žiūriu, tuo labiau jis jaudina. Filmo siužetas, regis, be didesnių įvykių, tačiau nėra nė vienos atsitiktinės scenos“, – žavisi D. Meškauskas.
„Jaunystei“ baigiantis, anot jo, įvyksta abiejų personažų akistata su savimi, gyvenimą apibendrinanti akimirka.
„Pats tą juostą pavadinčiau filmu apie senatvę, kai prieš išeinant suvedamos sąskaitos su savimi. Arba apie jaunystę sename kūne“, – sako D. Meškauskas.
Jis vardija malonią nuostabą kėlusius „Jaunystės“ filmo epizodus ir apibendrina: „Perskaitę knygą dažniausiai pamirštame jos siužetą, frazes, veikėjų vardus, tačiau lieka emocinis įspūdis. Taip ir šiame filme yra daugybė akimirkų, kai jis veikia emociškai, jaudina.“
Filme nėra sukramtytų tiesų, tiesmukiškų teiginių. Tačiau daug keistų jungčių, atskleidžiančių įvairias asociacijas, naujas prasmes. „Kiekvienas jas supras taip ir tiek, kiek yra pasirengęs, per gyvenimą patyręs“, – sako aktorius.
Katarsiai kino salėje
D. Meškauskas prisipažįsta, kad kinas jam – labai reikšmingas. Nes daug patirčių kyla būtent iš jo.
„Pagrindinius katarsius, ko gero, esu patyręs būtent kino salėje, – tvirtina aktorius ir, nušvitęs garsiąja Hamleto šypsena, priduria: – Beje, kino nereikia skaityti, užtenka žiūrėti.“
Nusijuokęs prisimena tendenciją, kad mokiniai į teatrą vedami tam, kad galėtų neskaityti pjesių.
LRT pozicija stiprinti kino pozicijas, anot pašnekovo – gerbtina. Tik jis manąs, kad reikia stiprinti visas kultūros pozicijas.
„Kultūra yra tai, kas esame mes“, – teigia D. Meškauskas ir prisimena istoriją, kai per Antrąjį pasaulinį karą britų vyriausybė siūliusi Winstonui Churchilliui krašto gynybos reikmėms pinigų nurėžti nuo kultūros. Ministras pirmininkas sureagavęs skraja (kaip visada) fraze: „O ką tada ginsime?“
Aktorius įsitikinęs, kad per TV reikia rodyti ne tik popkultūrą, bet ir aukštąjį meną, intelektualesnį kiną, taip ugdant žiūrovą, skatinant jį tobulėti, prusinant.
„Viena žinoma rusų psichiatrė Tatjana Černigovskaja savo paskaitą pradeda klausimu, kodėl šunys nevaikšto į dailės parodas – juk turi kojas, akis. Nes jie ten nieko nesupranta. Vadinasi, menui reikia recipiento, suvokėjo, – daro išvadą aktorius. – Kuo daugiau turėsime išsilavinusių suvokėjų, tuo visuomenė bus sveikesnė. Bus mažiau žiaurumo, kriminalų. Nes išsilavinęs žmogus yra saugesnis.“
