Kultūra

2020.01.30 09:59

Archeografas Jonas Drungilas apie lenkus Žemaitijos istorijoje: kaip jie tapo savais

Aurimas Švedas2020.01.30 09:59

Lietuvos knygynus ką tik pasiekė monografija intriguojamu pavadinimu „Erelis lokio guolyje. Lenkų bajorai Žemaitijoje XVI–XVIII a.: migracija, kalba, atmintis“, kurioje tiriami sudėtingi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vykę polonizacijos ir lituanizacijos procesai. Monografijos autorius, istorikas ir archeografas dr. Jonas Drungilas sako, kad lenkai lietuviams yra kur kas artimesni nei kiti kaimynai.

– Kodėl lietuvių istoriografija iki šiol mažai tyrinėjo polonizacijos procesą? Juk lenkų kalbos ir kultūros sklaida LDK visuomenėje – itin svarbus, galbūt net kai kuriais aspektais lemtingas, mūsų senosios valstybės likimui reiškinys?

– Išties polonizacija lietuvių istoriografijoje sulaukė mažai dėmesio, matyt, todėl, kad šis klausimas 20 amžiuje buvo per daug aštrus. Rašant lietuvišką istoriją, buvo reikalinga atskirtis: čia – mūsų, o čia – jūsų. Tada svarbesnė buvo lietuvių kalbos istorija, jos funkcionavimas, o polonizacija nebuvo tiek aktuali. Aš pats kadaise susidūriau su kai kurių kolegų nusistebėjimu, kodėl tiriu ne žemaičių, bet lenkų bajorus, su girdimu priekaištu tarp eilučių „juk tai ne mūsiškiai“.

– Pakalbėkime apie svetimšalių atvykimo ir natūralizacijos LDK proceso ypatumus. Kaip šis procesas vyko? Ar LDK susiklosčiusios tradicijos skyrėsi nuo Vakarų Europoje įsigalėjusių modelių?

– Svetimšalių bajorų įsiliejimo į LDK visuomenę procesai nuo Vakarų Europos nelabai skyrėsi, tik Vakaruose buvo labiau fiksuojami atvykstantieji, o LDK – nebuvo jokios migracijos apskaitos. Taip pat specialios svetimšaliams skirtos natūralizacijos sistemos nebuvo nustatyta. Pirmiausia LDK teisėje vyravo draudimai nesuteikti svetimšaliams bajorams vietinių pareigybių ir žemių, vėliau tai pakeitė kiti reikalavimai, neakivaizdžiai nurodantys, kad atvykėlis turėjo čia nusipirkti žemės, vesti vietinę bajorę ir kitais būdais įsilieti į vietinę visuomenę, kad taptų savu.

Aš pats kadaise susidūriau su kai kurių kolegų nusistebėjimu, kodėl tiriu ne žemaičių, bet lenkų bajorus, su girdimu priekaištu tarp eilučių „juk tai ne mūsiškiai“

– Knygoje daroma išvada, kad atvykėlių integravimo į LDK sistema ilgainiui tapo nuolaidesnė ir palankesnė siekiantiems rasti sau vietą senojoje Lietuvos valstybėje. Kada įvyko šios slinktys? Kas jas lėmė?

– Šie pokyčiai aiškiai pastebimi Trečiajame Lietuvos Statute (1588 m.), nusakant atvykėlių teisinę padėtį. Tai signalizuoja apie tuomet ženkliai pakitusius bei tampresnius Lenkijos ir Lietuvos valstybių bei bajorijos santykius. O šias permainas atnešė europiniai – Reformacija, įvykęs Tridento bažnytinis surinkimas – ir vietiniai įvykiai – Liublino unija, įvykusi teisinė-administracinė reforma. Tad neatsiejamai tuomet LDK teisėje buvo atkreiptas didesnis dėmesys į to meto keliaujantį, migruojantį žmogų.

– Kalbėdamas apie LDK susiklosčiusį šios valstybės ir visuomenės santykį su kitais, įvardijate tris svarbiausias sąvokas: „svetimšalis“, „užsienietis“ ir „kaimynas“. Kokie žmonės buvo šiomis sąvokomis apibūdinami? Ar skyrėsi svetimšalio, užsieniečio ir kaimyno teisės bei galimybės LDK?

„Svetimšalio“ terminas buvo vartojamas siekiant kuo abstrakčiau ir universaliau įvardyti bet kurį į LDK atvykusį asmenį, kai „užsieniečiu“ buvo nusakomi asmenys iš tų valstybių, kurių sienos ribojosi su LDK. „Kaimyno“ terminas buvo aiškiai adresuotas lenkų bajorijai. Visomis šiomis sąvokomis buvo įvardijami skirtingų tipų atvykėliai, tačiau jų teisės ir galimybės LDK nesiskyrė.

– Kodėl LDK diduomenės aplinkoje susiklostė lenkų bajorų „importo“ iš Lenkijos poreikis?

– Lenkijoje buvo daugiau ir geriau paruoštų specialistų, be to tuomet LDK didėjo lenkų kalbos vartojimas. Tad ano meto didikui savo dvare turėti patyrusį, raštingą, dar lenkiškai kalbantį bajorą buvo privalumas. Na, o šia didikų „mada“ sekė ir vietiniai pareigūnai.

– Kada ir kaip lenkų kalba ateina į Lietuvos kilmingųjų gyvenimą? Kodėl kalbėdamas apie lenkų kalbos sklaidą LDK elito tarpe jūs lūžio tašku laikote 16 a. 5-ąjį dešimtmetį?

– Nuo Krėvos unijos (1385 m.) lenkų kalba pamažu skverbėsi į LDK kilmingųjų gyvenimą. Šios kalbos sklidimą LDK aktyvino valdovo dvaras bei LDK ir Lenkijos diduomenių vedybiniai ryšiai, jų komunikavimas. Valdovo Žygimanto Augusto rezidavimas Vilniuje ir jo vedybos su Barbora Radvilaite 16 a. 5-tas dešimtmetyje buvo tie įvykiai, kurie davė stiprų impulsą tolesniam lenkų kalbos plitimui LDK visuomenėje.

pokyčiai aiškiai pastebimi Trečiajame Lietuvos Statute, nusakant atvykėlių teisinę padėtį. Tai signalizuoja apie tuomet ženkliai pakitusius bei tampresnius Lenkijos ir Lietuvos valstybių bei bajorijos santykius.

– Jūsų knygoje svarbiausias dėmesys nukreipiamas į Žemaitijoje vykusius procesus. Kaip Jūs pats konstatuojate, Žemaitija yra savita LDK dalis. Koks buvo „vidutinio statistinio“ Žemaitijos bajoro santykis su lenkų kalba 16–18 a.? Ar šis santykis kito?

– Kaip matyti iš 16–18 a. Žemaitijos teismų knygų įrašų, lenkų kalba į vietinės bajorijos gyvenimą smelkėsi pamažu, vis išstumdama rusėnų kalba. Santykis aiškiai pasikeitė 18 a. išsiplėtus parapinių mokyklų tinklui, bajorams dalyvaujant seimelių veikloje, išplitus lenkiškų knygų, kalendorių naudojimui, tuomet lenkų tapo pagrindine bendravimo kalba, tad bet kuris „vidutinis statistinis“ bajoras be šios kalbos negalėjo niekaip išsiversti.

– Profesorius Edvardas Gudavičius yra suformulavęs ir pagrindęs tezę, kad polonizacijos procesas buvo integrali LDK europėjimo proceso dalis arba, kitaip sakant, mūsų tapimo europiečiais kaina. Tuo tarpu jūsų tyrimas atskleidžia, kad lenkų bajorų ir dvasininkų integracijos LDK (Žemaitijos) procesas vyko dviem kryptimis. Kokiais atvejais atvykėliai iš Lenkijos imdavo mokytis lietuvių kalbos?

– Ne visi atvykę lenkų bajorai mokėsi kalbos – tai priklausė nuo jų turimo statuso. Antai lenkų kilmės bajorai tapę Žemaitijos pareigūnais, manau, nelabai troško mokytis lietuvių kalbos, nes jiems nebuvo poreikio. Tuo metu į smulkiąją bajoriją įsiliejusius atvykėlius mokytis lietuvių kalbos skatino juos supanti aplinka. Kaip žinoma, tuomet specialių lietuvių kalbos kursų nebuvo, tad dažniausiai mokytojo vaidmenį atlikdavo supančioji aplinka, taip pat tai galėjo būti žmona – iš Žemaitijos kilusi bajorė, jos artimieji, kaimynystėje gyvenantys bajorai bei šių bajorų bendravimas su valstiečiais.

– Jūs tyrinėjate migracijos, kalbos bei atminties dalykus. Kodėl Jums atrodė svarbu pasidomėti ne tik lenkų bajorų migracijos ir lenkų kalbos sklaidos, bet ir atvykėlių į LDK, Žemaitiją atminties saugojimo, puoselėjimo bei perkūrimo aspektais?

– Tiesiog, man knietėjo ištirti, kaip atvykusieji ir jų vėlesni palikuonys prisiminė ar neprisiminė savo kilmę, kiek ji buvo jiems svarbi. Be to, šios skirtingos tematikos pjūviai – atvykėlio statuso LDK teisėje, migracijos, kalbinės aplinkos, atminties analizė – patį tyrimą padaro nevienalytį, ir, manyčiau, tai yra privalumas. Bandant kaip tyrinėtojui surasti daugiau žiūros kampų į tuometinį atvykusįjį ir jo palikuonių likimą, ir tyrimas tuo tampa turtingesnis.

– Kaip Jūs galėtumėt paaiškinti paradoksą – lenkai (kartu su ukrainiečiais) istorine prasme yra pačios artimiausios lietuviams tautos, tačiau mūsų visuomenė šią istorinę brolystę prisimena retai? Ar toks atsargus skepsis yra nulemtas 20 amžiaus istorijos, o gal jo šaknų reikėtų ieškoti dairantis į ankstyvesnius amžius, galbūt – LDK epochą?

– Taip, čia viskas susiveda į XX amžiaus istoriją. Mano galva, lenkai mums yra kur kas artimesni ir mūsų istorijai brangesni nei kiti kaimynai.

– 21 a. Lietuvos visuomenėje egzistuoja LDK kaip „tolerantiškos” ir „atviros” įvairioms tautoms, religijoms, kultūroms valstybės vaizdinys. Kiek Jūsų tyrimas paremia ar koreguoja pastarąjį vaizdinį?

– Mano tyrimas papildo šį vaizdinį. Žvelgiant iš priimančiosios pusės, LDK visuomenėje neaptiksime jokių garsių agitacijų, skandalų, nukreiptų prieš atvykusiuosius. Lygiai tas pats pasakytina apie atvykusiuosius. Štai pavyzdys, atvykę ir Žemaitijoje įsikūrę lenkų bajorai, kurie per kelias kartas nugrimzdavo į smulkiąją bajoriją, jų pavardės buvo sulietuvinamos, prie lenkiškos pavardės šaknies pridedant gražią baltišką priesagą aitis. Ir vėlgi neteko aptikti jokių šių palikuonių skundų, protestų. Tad atvykusieji įsiliejo į vietinę visuomenę ir priėmė čia esančias vertybes.

Mano galva, lenkai mums yra kur kas artimesni ir mūsų istorijai brangesni nei kiti kaimynai

– Praeities tyrinėtojai nuolat kankinami klausimu: „Ko istorija mus gali išmokyti?” Ar šiandienos Lietuvos visuomenė ir politikai galėtų ko nors pasimokyti iš LDK susiklosčiusios svetimšalių natūralizacijos, įvairių tautų atstovų sugyvenimo tarpusavyje, o taip pat – skirtingų kalbų vartosenos?

– Mano manymu, galima pasimokyti pagarbos ir pakantumo, tiek iš vietinės priimančiosios visuomenės, lygiai taip pat ir iš atvykėlių pusės. Šalia anksčiau paminėtų atvejų dar galima pridėti Kasparo Rajeckio ir Jono Gradovskio pavyzdžius, kurie būdami lenkiškos kilmės bajorai Liublino unijos metu atstovavo LDK interesams. Galiausiai tai iliustruoja 20 a. pradžioje sudarytas Gorskių genealoginis medis. Jame pavaizduotos giminės mitinis protėvis, gyvenęs Lenkijoje, o šalia stovi karys, laikantis vėliavą, kurioje pavaizduotas Žemaitijos herbas – lokys. Tuo ši giminė tarsi mums sako, kad jie prisimena savo lenkišką kilmę, tačiau Žemaitija šiai giminei lygiai taip pat yra svarbi, ji tapo neatskiriama giminės tapatumo, savasties dalimi.