Kultūra

2020.01.29 18:20

Oskaras Koršunovas. Tamsa kada nors išsisklaidys

Oskaras Koršunovas, režisierius2020.01.29 18:20

Antradienį buvo Holokausto aukų atminimo diena. Juodžiausias puslapis žmonijos istorijoje. 6 milijonai žmonių, metodiškai nužudytų civilizuotame pasaulyje, remiantis propagandinėmis ir visiškai alogiškomis teorijomis.

6 milijonai – tai statistika, nei protu suvokiama, nei vaizduote aprėpiama, bet kiekvieno šio nesuvokiamo skaičiaus paskiro vieneto istorija yra nepaprastai sukrečianti ir tragiška. Tai supratau tik statydamas genialią Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ Osle, po to – Klaipėdoje. Beje, pjesėje gerai parodyta, kaip, susidūrus dviem totalitarinėms ideologijoms, galima prieiti iki tokios beprotybės. Nuo to laiko praėjo labai nedaug – 75 metai. Dar yra gyvų, kurie visa tai matė ir išgyveno, bet jau spėtos pamiršti tragedijos priežastys. Tiksliau, galbūt jos ir nebuvo gerai įsisavintos.

Europoje vėl klesti populistinis nacionalizmas, nuo kurio iki nacizmo – kartais tik vienas žingsnis. Atviros liepsnos nėra, bet žiežirbos netikėtai žybteli tai ten, tai šen, o žmogiškumo resursai gerokai padžiūvę, tad gaisro galimybė – ne tokia jau ir maža. Tai gerai pasimatė per Sirijos pabėgėlių krizę. Atsirado net tuo pagrindu kuriamos ar iškilusios partijos. Nebėra religinio antisemitizmo ar mokslinio rasizmo. Politinis ksenofobinis ekstremizmas, išskyrus gal Vengriją ir Lenkiją, irgi beveik bereikšmis. Kita vertus, būtent ksenofobine korta buvo sužaista „Brexito“ istorijoje. Liaudiškasis antisemitizmas ir liaudiškoji visokių rūšių ksenofobija puikiausiai sau tarpsta toliau.

O Lietuvoje viso šito mėšlo nors vežimu vežk. Pakanka paskaityti „Delfi“ komentarus ar, tarkime, įlįsti į feisbuką ir tu jau visame tame iki ausų. Pabėgėlių krizė, Vanagaitės knyga, Škirpos gatvė, Noreikos lenta ir taip toliau. Visa tai greitai įžiebia neapykantos ir susipriešinimo židinius. Po „Delfi“ straipsnio su garsiąja nuskendusio ir išmesto į krantą sirų vaiko nuotrauka perskaičiau tokį komentarą: „Aušvice vietos visiems užteks“. Komentaras buvo gausiai „palaikintas“. Tada ėmiausi statyti „Eglę žalčių karalienę“ – spektaklį, kuriame bandėme suvokti brolius, paėmusius į rankas ksenofobinius dalgius ir užkapojusius Eglės svetimšalę meilę. Didele dalimi spektaklis rėmėsi „Delfi“ komentarais, tokiais, kaip jau minėtas. Jų buvo begalė.

Sykį sėdėjau bare, kur vienas gerai pažįstamas, garsus architektas „įkalęs“ šūkavo „Heil, Hitler“ ir dainavo nacistines dainas. Visas baras žvengė ir linksminosi kartu – šmaikštumo niekam netrūko. Apskritai ksenofobinių anekdotų ir juokelių Lietuvoje netrūksta ir niekam jie per daug ausies nerėžia. Vienoje paskaitoje Leonidas Donskis kalbėjo apie tai, kad tokio pobūdžio juokeliai liaudyje gal net ir gali būti – tai savotiškas būdas nuleisti garą. Bet kai, tarkime, užsienyje, gastrolėse po premjeros ateina toje šalyje reziduojantis Lietuvos ambasadorius ir prie stalo, girdint užsieniečiams, pradeda pasakoti anekdotus apie žydus mirtinoje tyloje – patikėkite, nejuokinga. O tokių atvejų teko girdėti ne vieną ir ne du.

Rodos, lietuviai, tiek kentėję nuo kitų priespaudos, turėtų būti labiau tolerantiški. Bet taip, deja, nėra. „Lenkas“ visada nuskambės su tam tikra pašaipa arba pagieža. Aš jau nekalbu apie rusus. Rusofobija apskritai Lietuvoje tapo reikšminga politinės santvarkos dalimi. Aš nekalbu apie Putino režimą, o būtent apie rusofobiją, kuri Lietuvoje jau nebeatskiriama nuo politikos. Viso to priežastis, rodos, paprasčiausias žmonių tamsumas, perniek nuėjęs švietimo amžius.

Bet kaip šioje gūdžioje viduramžiškoje tamsoje paaiškinti inteligentų tylą? Štai, pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvos teatro repertuare yra nemažai spektaklių holokausto tema. Vienoje radijo laidoje du svarbūs teatro kritikai aptarinėja šiuos spektaklius ir prieina išvadą, jog juose per daug rėkiama, draskomos žaizdos, o ateityje galbūt pavyks apie tai kalbėti tyliai ir ramiai, laikantis reikiamos distancijos. Kaip ramiai ir kiek tyliai? Netrikdant užmaršties? Beje, vienas tų kritikų parašė, kad Gintaro Varno spektaklis „Getas“ kiršina tautas. Ar tikrai? Ar mes pajutome to spektaklio sukiršinimo pasekmes? Tai kam apie tai kalbėti? Perspėti kitus, kad yra dalykų, apie kuriuos reikia tylėti? Visai kaip tame garsiajame stalinistiniame plakate, kur moteris laiko pirštą pridėjusi prie lūpų ir didelėmis raidėmis parašyta: „Не болтай!“ (liet. neplepėk).

Kita teatro kritikė, rašydama recenziją apie „Mūsų klasę“, pradėjo nuo to, kad šiaip jau spektaklis neblogas, bet štai viską sugadino užrašas gale, skelbiantis holokausto aukų skaičių ir nužudytų Lietuvos piliečių žydų skaičių. Jos manymu, reikėjo apsiriboti Jedvabnės istorija. O kad panaši istorija įvyko Kretingoje, prisiminti nebūtina. Mes, tipo, ir taip viską žinome. Ar tikrai? Klaipėdos teatre nei vienas nežinojo, kiek iš tiesų Lietuvoje nužudyta žydų. Tai čia teatre, o jei mes paklaustume gatvėje? Jei šį klausimą užduotų liūdnai pagarsėjusi TV laida „Klausimėlis“? Patikėkite, gautume įdomiosios matematikos pamokėlę.

Kas žino, kiek iki karo buvo sinagogų Vilniuje? Pavyzdžiui, aš nustebau, kai sužinojau. O buvo jų apie 100. O dabar tik viena. Mes tikrai per mažai žinome ir įsisąmoninome istorines pamokas. O štai dabar matome ir tendenciją kurti sau priimtiną istorinį naratyvą. Įdomu, kad ši tendencija eina ir iš viršaus, ir iš apačios. Kritiniam požiūriui Lietuvoje beveik nebeliko vietos – tave tuoj aprengs kokiu nors „vatnyku“ ir diskusija baigta.

Lietuvoje menas vis dažniau vertinamas per nacionalistinę prizmę, o intelektualai tyli, kitaip sakant – tyliai pritaria. Taip buvo su Mariaus Ivaškevičiaus romanu „Žali“, Šarūno Barto filmu „Sutemose“ ir daugeliu kitų dalykų, kurie gal nenuskambėjo taip aštriai, bet buvo tiesiog praignoruoti. O kiti reiškiniai, tarkime, filmai, neturintys jokios meninės vertės, buvo išliaupsinti iki debesų, nes atitiko bendrąją patriotinę nuostatą.

Visgi, yra šviesos ir vilties. Dauguma Klaipėdos publikos „Mūsų klasę“ žiūrėjo neslėpdami ašarų. Žmogiškumas ir empatija Lietuvoje dar neįrašyti į išnykstančių jausmų knygą. Taip pat neįmanoma ištraukti iš lietuviško būdo laisvės, tiesos ir demokratijos siekio. Todėl tikiu, kad ir baisių aplinkybių totalitarinių dantračių užspaustoje Lietuvoje vykęs holokaustas bus deramai apmąstytas ir niekada neužmirštas. Tada nereikės, psichoanalitiniais terminais kalbant, trauminės užmaršties ar išstūmimo į istorinės pasąmonės sritį, kuri niekaip neleis nusiraminti ir grįš košmaru sapnuose. Tada nereikės prieš nieką teisintis. Tai viena iš laisvės ir gerovės būtinybių.