Kultūra

2020.02.03 22:12

Po pažinties su paslaptingąja Mediodia iš Niujorko pasaulis niekada nebus toks pat

būna akimirkų, kai jaučiasi esanti paribyje
Ignas Kazakevičius2020.02.03 22:12

Niujorke gyvenanti lietuvių menininkė Ieva Martinaitytė-Mediodia už Atlanto atsidūrė pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Turėjo tik rašymo priemonę ir popieriaus, tad pirmiausia meną ėmė kurti iš naujų įspūdžių. Niujorko meno pasaulyje dar palyginti neseniai dominavo vyrai ir Ievos istorija žymi kitokį kelią į pripažinimą.

I. Martinaitytės-Mediodios kūrybos paroda „Ievos išvarymai“ veikia Klaipėdos parodų rūmuose nuo sausio 24 iki vasario 23 dienos.

Tai išsamiausias I. Martinaitytės-Mediodios darbų pristatymas Lietuvoje, įtraukiantis „Lewben Art Foundation“ ir MO kolekcijose esančius kūrinius ir niekur nerodytus naujausius darbus.

Parodoje eksponuojama menininkės kūryba formavosi Vilniuje ir Niujorke. Joje atsiskleidžia autorės pasaulėvaizdžio pokyčiai – nuo mitologinio (Ievos išvarymas iš Rojaus) iki kosmologinio, su plazminėmis liekanomis ir juodosiomis skylėmis.

Apie parodą „Ievos išvarymai“ kalbasi du menotyrininkai – parodos kuratorė Laima Kreivytė ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) direktorius Ignas Kazakevičius – ir pati menininkė I. Martinaitytė-Mediodia. Pokalbį moderuoja I. Kazakevičius.

Nieko rimta, tik neurogenezė

– Ieva, naujausių tavo darbų temos labai nutolusios nuo ankstyvosios kūrybos. Kas lėmė tokį šuolį?

Ieva Martinaitytė-Mediodia (I. M.).: – Susidomėjimas neurogeneze. Pastaruoju metu labai domiuosi smegenų neurogeneze – neuronų plastiškumu ir nuolatiniu atsinaujinimu. Nervų sistemos ląstelių veikla mano kūryboje peraugo į savotiškus vizualius žemėlapius, nes smegenų tinklainė veikia labai įdomiai, primena visatos tinklainę.

– Ar tai reiškia, jog teberašai dėstytojo Kęstučio Zapkaus, nulėmusio tavo karjerą, rekomenduotus dienoraščius?

I. M.: – Teberašau, tik tas rašymas įgijo truputį kitokią formą. Užsirašau visokias idėjas, kad nepamirščiau. Ir šiaip rašyti mėgstu, todėl svarstau kada nors surinkti tuos užrašus į vieną leidinį.

Kai nuvažiavau į Niujorką, puoliau aprašinėti, ką kiekvieną dieną matau. Toks iš pradžių buvo mano projektas. Galvojau: neturiu studijos, tapyti negaliu, bet turiu rašymo priemonę ir popieriaus – tad gal galima kurti meną iš savo gyvenimo, iš naujų patirčių?..

– Ar ekspozicijos kūrimas, o ir ji pati – tau neprimena pamėgto „doodlinimo“ – pasąmoninio rašymo? Tarsi ištrauktum seną, pamirštą darbą, o jis pranašauja tavo ateitį?

I. M.: – Taip, senieji dulkėjo pas mamą palėpėje po senoviniais tarybinių laikų popieriais. (Juokiasi.) Eksponuodama pamatau savo kūrybos raidą. Paroda net skatina sugrįžti prie to, kas būtų įdomu ir dabar: technikos ar mąstymo, kurie tam tikru metu gal jau ir užsidūlėjo, užsimiršo...

Tai vis dar ta pati Ieva

– Laima, Ievos paroda tau nukrito lyg iš dangaus. Kaip galėtum pristatyti parodą nieko apie ją nežinantiems? Pakomentuok ją kaip reiškinį.

Laima Kreivytė (L. K.): – Kiekvienas menininkas tapo arba rašo savo gyvenimo istoriją. Ievos paroda – jos ir tokios pat jaunos Lietuvos gyvenimo istorija nuo pirmųjų patirčių. Anuometiniuose Ievos darbuose materialumas žaizdotas, popierius, ant kurio kūrė – vyniojamasis. Skurdu, aštru, egzistenciška, dėl visko neramu.

O vėliau Ieva iškeliavo į Niujorką. Bet tai vis dar tas pats žmogus, to paties žmogaus biografija, iš to užburto rato išsiveržusi į mokslo, technologijos, apmąstymų apie ateitį pasaulį.

Biografija nuo išvarytos iš Rojaus Ievos iki Ievos, kuri išskrido į kosmosą. Tai vis dar yra tas pats žmogus, tik jos pasaulis, anksčiau labiau sutelktas, kalbantis per kūną, dabar labiau kalba per neapčiuopiamas plazmas ir erdves.

Nupjauta ausis

– Kitaip tariant, biografija įveikia geografiją?

L. K.: – O žmogus tai tas pats! Kūrybos transformacija – akivaizdi. Kai griuvo sienos ir atėjo išsivadavimas, menininkai išmėgino viską, kas dar nebandyta. Tada ir kūnas tapo viena meno medžiagų.

Sovietmečio modernistus buvo įkalinęs suvokimas, kad kūrinys yra autonomiškas subjektas, jis yra pats savyje, jame jau yra visi klausimai ir atsakymai, visa prasmė. Jei moki skaityti kūrinį, tau nieko daugiau ir nereikia, net ir menininko biografijos.

– Kiek toji biografija svarbi?

L. K.: – Meno kritikas Klementas Grinbergas apie modernizmą sako: svarbiausia – grynumas. Tapyba turi būti tapybiška, ir jei esi išmokęs skaityti kūrinį – kokie santykiai, kokia spalvų gama, – to visiškai pakanka, visa kūrinio informacija yra.

O menininko biografija... Pavyzdžiui, Vincento van Gogho biografija įdomi, bet jo darbus galima suvokti net ir jos nežinant. Aišku, žinantiems jo nupjauta ausis tampa svarbi, bet iš esmės kūriniai gali puikiai gyvuoti ir be visų šių pasakų.

– Tad galima drąsiai teigti, kad jei V. van Goghas tapytų dabar, ko gero, būtinai visur dėtų savo ausų atliejas?

L. K.: – Manau, gal net padėtų ir savo nupjautą ausį, o ausies nusipjovimo aktas būtų dokumentuotas ar net vyktų performansas. Viskas būtų daroma gyvai, ir daugybė prisijungusių vartotojų tai stebėtų. (Juokiasi.)

Laisvės pradžia ir Niujorkas

– Kodėl tau svarbi Ievos kūryba? Juk tavo veikla labai įvairi: analizuoji modernizmą, tau aktualūs ir kiti diskursai, nesusiję su tapyba – pilietinės akcijos, socialiniai dalykai. Kodėl nuosaiki, gal net apolitinė, Ievos kūryba tau, kuratorei, įdomi?

L. K.: – Nesakyčiau, kad Ievos kūryba – apolitiška. Jos darbuose, kai įsižiūri, daug politinių detalių, niuansų. O ankstyvąją kūrybą galima vertinti feministinės teorijos kontekste.

Man jos kūryba įdomi, nes atskleidžia menininkės kelionę nuo laisvės atsiradimo laiko, nuo išlaisvėjusios Lietuvos, į laisvą pasaulį, Niujorką, kur atviromis akimis viską stebi ir įsitraukia.

Ji susieja mane dominančias temas – menininkės moters kūrybą, kur dalyvauja jos kūnas, biografija, ir tai, kas man įdomu pastaruoju metu – kosminę tematiką. Man visada įdomūs žmonės, mąstantys ne lokaliai, įsileidžiantys į save, keliaujantys, būnantys tarp kultūrų.

Vengė kaip velnias kryžiaus

– Kalbant apie globalumą, atvirumą, ar šiandienos infomedijų mėsmalėje turi vertės menininko atpažįstamumas? Gal geriau tapti profesionaliu mutantu?

L. K.: – Man atrodo, šiais laikais atpažįstamumas turi didelę vertę. Ieva labai atpažįstama – iš tų neoninių spalvų, erdvinio, plastiško, perregimo instaliacinio meno.

Tradicinė lietuviškos tapybos mokykla kaip velnias kryžiaus vengia tokių spalvų. Iš dalies tapytoja Marija Teresė Rožanskaitė todėl neįtiko, nes naudojo chemines, tarsi „neskanias“ spalvas – briliantinės žalumos, kalio permanganato.

Ievos spalvos dar kitokios – grynas neonas, visiška chemija. Daug ką duoda ta perregima medžiaga, kurioje Ieva tapo. Ji suteikia tapybai instaliatyvumo ir vietos specifikos.

Pabėgimas iš komforto zonos

– Ieva, išvarymo motyvas nuolat kartojasi parodoje. Jautiesi išvaryta?

I. M.: – Apie išvarymą esu pati savęs klaususi: kodėl aš tarsi astronautė išsiunčiau save į niekieno neužsakytą misiją? Pati save išvariau, ir nusiraminimo, kad jau yra gerai, jau patogu, niekada nebus. Taip, tas išvarymas tęsiasi.

Yra toks palyginimas: elitas ir paraščių žmonės. Būna akimirkų, kai jautiesi, lyg gyventum paraštėse. Esi nepastebimas, darai tokius dalykus, kurių nenorėtum daryti...

Galima kalbėti ir apie moters vaidmenį bendrąja prasme – ji visada buvo antrame plane, tarsi ne tokia svarbi, jai skiriami antraeiliai darbai.

– Išvarymas – kaip tam tikras marginalumas? Tau teko bendrauti su Anninos Nosei galerija, kuri yra pristačiusi Basquiatą – marginalą, į meno lauką atėjusi iš tarpuvarčių, iš metro. Kaip galerininkė pastebėjo jus?

I. M.: – A. Nosei pristatinėjo moterų kūrybą. Jau tada buvo piketuojama, kad per daug vyrų kūrybos rodoma Niujorko meno galerijose ar kitose institucijose. Annina tada ieškojo naujų dailininkų.

Gerai atsimenu tą dieną. Niujorke buvo saulėta, ėjau susitikti su ja, po pažastimi pasikišusi netvarkingą portfolio su darbų nuotraukomis. Valgydama salotas ji jas peržiūrėjo, paklausė, ką dar turiu. Viskas jai tiko, liepė atnešti darbus. Kai atnešiau, iš karto įtraukė į grupinę parodą. Paskui surengė ir autorinę mano parodą.

Kodėl jai patiko mano kūryba? Ji yra šokėja, ir mano darbuose matė šokį, judesį. O man kaip tik tuo metu labai imponavo Jacksono Pollocko „šokis“ ir taškymasis dažais.

Vėliau pamačiau Helen Frankenthaler kūrybą. Ji kūrė tuo pačiu metu, bet jos dažo užtaškymas – lengvas, moteriškas. Ir aš susidomėjau tuo lengvumu, o kita vertus – marginalumu. Juk anuomet dominavo patriarchalinė kūryba – su stipriu, užtikrintu potėpiu.

Didysis trintukas

– Kokie kiti menininkai yra tavo favoritai?

I. M.: – Dauguma jų – moterys: H. Frankenthaler, Julie Mehretu, Cecily Brown, Diana Cooper. Labai įdomios Sarah Sze instaliacijos. Prieš išvažiuojant į Niujorką man labai patiko Kiki Smith pirmieji piešiniai, Fridos Kahlo magiškasis realizmas. Tačiau iš tiesų sau artimus autorius pastebi tik tada, kai save atrandi.

– Įprasta klausti, ką davė Niujorkas. O ką Niujorkas – didysis „trintukas“ – iš tavęs ištrynė?

I. M.: – Galbūt ištrynė pernelyg rimtą požiūrį į save. Ir sunkumą. Egzistenciniai klausimai nebūtinai turi būti vaizduojami sunkiomis spalvomis ir priemonėmis. Juk nerimą galima atskleisti ir ryškiomis spalvomis.

Tarkime, paveikslą „Migrating neurogenesis / Migruojanti neurogenezė“ kūriau po Rugsėjo 11-osios. Darbe panaudojau miesto žemėlapį iš laikraščio, kuriame dvyniai jau sugriuvę. Buvau ten tuo metu, mačiau griūvant vieną iš pastatų. Ir gatvėje išgirdau žmogų sakant: „Pasaulis niekada nebebus toks pat.“

Žiūrėkite „Kultūros dienos“ reportažą apie parodą:

Kultūros diena. Kaino ir Abelio istorija, žmogaus riba tarp buvimo ir nebuvimo – temos, sutalpintos vienos dalies misterijoje