Kultūra

2020.01.28 18:18

Dingęs Kaunas: sunaikintas istorinės architektūros turinys, legendinių restoranų veidai ir riterių paieškos

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.01.28 18:18

Iš kelionių ir tarpukario modernizmo paieškų Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ komanda grįžta į Lietuvą. Tiksliau – į Kauną. Nuo tarpukario iki šių dienų. Žiūrovų laukia maršrutai apie išnykusius arba neatpažįstamai pasikeitusius Kauno objektus, tarp kurių – ir žymiausios tarpukario bei sovietmečio kavinės ir restoranai.

Prieš pradedant maršrutus Kaune, laida „Stop juosta“ kalbino architektūros istorikę Jolitą Kančienę bei žymų architektą Boleslovą Zabulionį, suprojektavusį tokius svarbius Lietuvai ir Kaunui objektus kaip S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, Vytauto Didžiojo universiteto centriniai rūmai (buvę Politinio švietimo namai), Vienybės aikštė (vienas iš autorių) ir daug kitų išskirtinių miesto pastatų.

J. Kančienė: „Tarpukario architektūra nėra griaunama, bet naikinamas jos turinys“

Nors dabar madinga kalbėti apie Kauno tarpukario architektūrą, vertinamą visame pasaulyje, tačiau apie sovietmečio laikmetį ir jo projektus kalbančiųjų nėra. Ar tikrai pelnytai nurašome sovietmečio architektūrą, o galbūt apie ją reikėtų kalbėti garsiau? „Kauno tarpukario modernizmas dabar išgyvena tikrą pakilimą, rodos, kad jokio kito laikotarpio net ir nebuvo. Nors į sovietmečio architektūrą žiūrima negatyviai, tačiau šį laikotarpį gyvenome net 50 metų. Tame laikmetyje žmonės gyveno, turėjo materialią kultūrą, pastatus, kino teatrus, namus. Visa tai jiems sukūrė lietuvių architektai, kurie mylėjo Kauną, savo pastatus ir stengėsi juos kurti profesionaliai. Tačiau mes viską niekiname, ignoruojame ir stengiamės pakeisti“, – pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė.

Šiuo metu Kaune sparčiai naikinami istoriniai tarpukariniai ir sovietiniai miesto ženklai – kertant Ąžuolyną rekonstruojamas S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, savo veidą „gelžbetoniniais televizoriais“ keičia Vienybės aikštė, rekonstruotas „Pramprojektas“, parduodamas Kauno centrinis paštas. Rodos, dabartinė „euroremontų“ ir rekonstrukcijų mada naikina miesto charakterį. „Manau, kad tarpukario architektūra nėra griaunama, bet naikinamas jos turinys, lieka tik tušti fasadai. Skaudžiausia tai, kad Kauno tarpukario architektūros paminkluose, tokiuose kaip Kauno „Pieno centras“, numatomi gyvenamieji būstai. Nors tai puiki vieta ir vertybė žmonėms, suprantantiems istoriją, bet šie namai nėra funkcionalūs – čia nėra vietos laikyti automobiliams ar erdvių kiemų“, – įžvalgomis dalinasi istorikė.

Pasak jos, „Kalbant apie Kauno centrinį paštą, skaudžiausia yra turinio panaikinimas. Galbūt pagrindinė pašto salė ir išliks, bet jeigu ten bus įrengti ofisai ar viešbutis su restoranu, paprastas žmogus iš gatvės jo aplankyti negalės. Pastatas bus pritaikytas tik išskirtiniams lankytojams, o ne visuomenei. Tai yra labai nemalonu”.

Kauno kavinių ir restoranų veidai

Įdomu tai, kad kiekviena tarpukario, vėliau – sovietmečio Kauno kavinė ar restoranas turėjo savo veidą ir skonį. Kaune sunaikinta net 20 kavinių ir 16 restoranų, kurių sąraše – garsiausios to laikmečio vietos: „Vakaras“ (kitaip – „Jaunimo kavinė“), „Versalis“, „Tulpė“ (kitaip –„Konrado kavinė“), „Laumė“, „Pasaka“, „Rambynas“, „Orbita“, „Gildija“, „Ugnė“, „Kaukas“, „Žalias kalnas“, „Trys mergelės“, „Pasimatymas“, „Bialystokas“, „Tartu“ ir daugelis kitų.

Laidos „Stop juosta“ komanda kviečia visus Kauniečius ir miesto svečius, išsaugojusius fotografijų ar kitokių atsiminimų iš minėtųjų kavinių bei restoranų, jais pasidalinti. Žiūrovų istorinių kadrų laidos komanda lauks elektroniniu paštu: stopjuosta@gmail.com bei „Stop juostos“ „Facebook“ paskyroje.

„Kiekvienas restoranas ar kavinė turėjo savo paskirtį ir publiką. Pavyzdžiui, „Metropolį“ jau tarpukariu mėgo valdininkai, diplomatai, čia vyko spaudos renginiai. „Konrado“ kavinėje, vėliau „Tulpėje“, rinkdavosi menininkai, intelektualai. „Pažangos“ rūmų viršutiniame aukšte buvo restoranas, kuriame mėgo lankytis valdininkai, čia jie rengė savo šventes. „Karininkų ramovėje“ rinkdavosi Kauno karininkija, vykdavo iškilmingi valstybinio rango pokyliai“, – pasakoja architektūros istorikė.

„Kalbant apie to meto kavinių patiekalų skonį, galiu pasakyti tik tiek, kad į „Tulpę“ ponios važiuodavo net iš Vilniaus pyragaičių pirkti“, – įdomiais faktais dalinasi J. Kančienė.

Dar vienas išskirtinis tarpukario, vėliau ir sovietmečio, kavinių ar restoranų bruožas – gyva muzika. Tuo metu prasidėjo tikroji lietuviškoji estrada. Kiekvienas restoranas turėjo savo išskirtinę programą, savo meniu ir interjerą.

Dingusi „Tulpės“ plytelė

2003 metais šviesuomenė sukilo prieš „Tulpės“ („Konrado kavinė“) naikinimą, jų iniciatyva buvo sukurta plytelė, žymėjusi „Tulpės” vietą, tačiau per Laisvės alėjos rekonstrukciją jai vietos nebeliko. „Tikiu, kad „Tulpės“ plytelę dar tikrai turėsime. Plytelę sugrąžinti paprasta – juk nereikia atstatyti viso „Tulpės“ kavinės interjero ir auros. Manau, kad ši plytelė yra svarbi, nes tai – kaip priminimas kiekvienam praeiviui, kad tarpukariu garsi kavinė dar nėra gilioje užmarštyje, galbūt atsiras norinčių ją atgaivinti“, – įsitikinusi architektūros istorikė Jolita Kančienė.

Na, o ką filmavimo komandai netikėtai pavyko rasti, tyrinėjant Kauno tarpukario kavines bei restoranus – sužinosite naujame LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ maršrute nr. 104 – Kaunas. „Tulpė“ ir „Metropolis“.

Boleslovas Zabulionis: „šiuolaikiniai architektai dirba neatsižvelgdami į pastato vertybes“

Taip pat laidos „Stop juosta“ komanda kalbino žymų architektą, apdovanotą architektūros riterio ordinu – Boleslovą Zabulionį. Architektas suprojektavo tokius svarbius Lietuvai ir Kaunui objektus kaip S. Dariaus ir S. Girėno stadionas, Vytauto Didžiojo universiteto centriniai rūmai (buvę Politinio švietimo namai), Vienybės aikštė (vienas iš autorių) ir daug kitų išskirtinių pastatų.

Pašnekovo laida „Stop juosta“ teiravosi, dėl kurių jo sukurtų darbų labiausia skauda širdį. „Labiausiai liūdna dėl stadiono, nes jis buvo unikalus, visoje Europoje tokio kito nėra. Jame sėdėdami visi žiūrovai matė įspūdingą ąžuolyną. Gaila, bet dabar to nebebus, nes viskas, kas liko iš stadiono, tai – vienas-kitas kelmas ir jaunųjų architektų ambicijos. Dabar dirbama, neatsižvelgiant į tai, kas vertinga, viskas griaunama. Apmaudu, kad egzistuoja tokie veiklos principai, kai objektas niokojamas, o ne tobulinamas”, – pasakoja architektas.

B. Zabulioniui taip pat svetimas ir Vienybės aikštės rekonstrukcijos projektas: „Skaudu ir dėl Vienybės aikštės. Projektas po rekonstrukcijos man atrodo kraupus. Anksčiau aikštė atliko reprezentacinę funkciją, buvo pilna žalumos, o dabar sugadintas reljefas, viskas išlyginta. Nors projektas padarytas iš kokybiškų, gerų medžiagų, tačiau dizainas svetimas, nebeliko ryšio su reprezentatyvia aikšte ir karo muziejaus sodeliu“.

„Manau, kad didžiausia Vienybės aikštės vertybė – žalias plotas. Pamenu, kaip per pietų pertrauką ten nueidavau pailsėti, pagulėti, menu tą džiūstančios žolės kvapą. Dabar žmonės Vienybės aikštėje galės ilsėtis nebent ant šalto akmens“, – ironizuoja B. Zabulionis.

„Elementarių dalykų nežinojimas architektus veda į pražūtį“

B. Zabulionis išskiria ir visus sunaikintus architekto Algimanto Sprindžio darbus, tarp kurių vieni žymiausių: „Pramprojektas“ (Pramonės statybos projektavimo instituto rūmai), Vienybės aikštė (J. Janonio a.) ir restoranas „Kaukas“.

„Gaila, kad dingo visi A. Sprindžio objektai, sugadinta, pakeista jų architektūra. Taip pat apmaudu dėl „Merkurijaus“ – jis buvo originalus, ekspresyvios architektūros pavyzdys, tikiu, kad jį reikėjo išsaugoti. Tačiau šis, kaip ir dauguma objektų, tuo metu pateko į labai blogas rankas. Dėl šios priežasties svarbiausios Kauno gamyklos buvo išparduotos ir galiausiai išnyko. Kartais elementarių dalykų nežinojimas architektus veda į pražūtį“, – teigia architektas.

Painūs sovietinės architektūros išsaugojimo įstatymai

Prakalbus apie sovietinę architektūrą, pašnekovas dalinasi įdomiais šio laikmečio pastatų įstatymais. „Manau, kad sovietinė architektūra pamirštama veltui, tačiau dėl to gali būti kalti ir savotiški įstatymai. Norint, kad sovietmečiu statytas objektas patektų į saugomų objektų sąrašą, turi praeiti penkiasdešimt metų. O tai yra labai didžiulis laikotarpis pastatams, kurie statyti iš prastų medžiagų, kaip buvo įprasta tuo metu“, – įžvalgomis dalinasi Boleslovas.

Šiuolaikiniai architektūros riteriai

2008 metais B. Zabulioniui įteiktas Lietuvos architektų sąjungos architektūros riterio ordinas. Smalsu pasiteirauti, ar tokių architektūros riterių egzistuoja ir dabar? „Žinoma, kad yra gerų architektų, turime gražaus jaunimėlio. Tačiau riteris neturi elgtis taip, kaip elgiasi dabartiniai architektai, beatodairiškai nugriaudami gan vertingus pastatus, nepastebėdami jų vertybių. Gaila, kad vertybių nepastebi net ir paveldo institucijos. Viskas užtveriama ir daroma, kas tik norima, ką norima. Tai man paprasčiausiai nesuprantama“, – tikina architektas.

Laidos „Stop juosta“ maršrutai po Kauną prasideda jau šį sekmadienį, 11:00 per LRT PLIUS!