Šviesiojo paros laiko pailgėjimą visa valanda gamta prieš keletą dienų pasitiko perkūnijos trenksmu. Nuaidėjo jis bemaž per visą Lietuvą. Nedažnas toks reiškinys, rodantis maištingus procesus Žemės atmosferoje. O štai šeštadienį pagal tradicinių papročių kalendorių pažymėjome Pusiaužiemį.
Pripažinkime, kad pirmoji žiemos pusė nevargino nei šalčiais, nei pūgomis... Pagal Pusiaužiemio orus kitados būdavo bandoma spėti, kokio pavasario laukti. Mat seniau kaimo žmonėms šaltasis pusmetis labai prailgdavo, tad kuo atidžiausiai būdavo stebima gamta, laukiant pirmųjų pavasario požymių. Šie, nors dar labai nedrąsūs, bet jau pastebimi sausio mėnesio pabaigoje. Tada, kaip pasakytų kaimo senoliai, diena pailgėja per avinuko šuolį.
Miške savo oloje per Pusiaužiemį nubundąs barsukas, iškiša galvą apsidairyti. Jei šviečia saulė, išsigąstąs savo šešėlio: kas čia toks juodas šalia? Smunka tada atgal į olą, tačiau ant nugulėto šono miegas prastas. Tad ir sniegas greit susmegs, pavasaris bus ankstyvas. Jeigu apniukę, barsukas pasivaikšto po mišką – visur lieka jo pripėduota. Grįžęs į olą kietai įminga – pavasario negreit sulauksime, bus vėlyvas ir šaltas. Kurtuvėnų regioniniame parke šiandien rengiamas pėsčiųjų žygis, aplankant ir Barsukynės ozą. Gal ten bus pastebėtos šio miegaliaus pėdos? Nors nelengva jas rasti, sniego dangai nesusidarius... Beje, sakoma, kad per Pusiaužiemį ir meška ant kito šono verčiasi, pradeda žįsti kitą leteną. Smalsu, kaipgi miegasi tai meškutei, kuri šiemet pasiliko žiemoti Lietuvoje?
Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminukai galėtų pakenkti.
Dar liaudiški spėjimai sako, koks oras Pusiaužiemio popietę, tokia būsianti ir antroji žiemos pusė. Tas pastebėtas gamtos posūkis pavasariop palaipsniui tapo išskirtine diena, sukaupusia daug paprotinių dalykų. Per Pusiaužiemį ūkininkas turi pasižiūrėti, ar likę dar pusė pašaro gyvuliams ir pusė malkelių namų šilumai. O šeimininkė – ar užteks rugių duonelei kasdieninei iki vasaros. Tądien reiktų žadinti gamtos gyvastį: papurtyti apšarmojusias obelis, pabelsti į avilius – bitelės tada visu kamuoliu persiris ant kito korio. Kaip ir per kitas svarbias kalendorines dienas, būdavę įvairių draudimų.
Nereiktų imtis tų darbų, kuriems kokie kirminukai galėtų pakenkti. Antai žemaičiai neverpė ir nekaršė vilnų, antraip kandys drabužius išvarpys. Ir su kirviu nedirbdavo – dirbinio medieną kirvarpos išvagos. Dzūkai per tądien bulvių nevalgydavo, kad vasarą jos nekirmytų. Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš. Šie visi papročiai bus susiklostę iš prosenoviškų tikėjimų. O šventė – atėjusi iš mėnulinio kalendoriaus, kai metai būdavo pradedami skaičiuoti nuo pirmo jauno mėnulio pasirodymo. Senovėje neomenijos šventę vadindavo Kumeliuko krikštynomis. O šiemet pirmą jauną mėnulį matysime jau rytojaus vakaro žaroje, jeigu tik nusigiedrys. Kartu ir rytų kraštai pasitiks Naujuosius metus, priskirtus pagal jų horoskopus Baltajai žiurkei.
Per Pusiaužiemį iš miško malkų nevalia vežti – vasarą į kiemą gyvačių prišliauš.
Ir ne tik Pusiaužiemiu mums svarbi sausio 25-oji. Katalikai mini šv. Pauliaus Atsivertimą. Aršus krikščionių persekiotojas fariziejus Saulius stebuklingai tapo uoliu Kristaus mokymo skelbėju, tautų apaštalu Pauliumi. Pasak legendos, buvę taip: Sauliui jojant į Damaską, staiga danguje pasirodęs Kristus; apakintas jo šviesos, Saulius nupuolė nuo žirgo ir įtikėjo. Vilniuje, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje tai pavaizduota įspūdingu horeljefu virš pagrindinio altoriaus.
Dar sausio 25-oji reikšminga valstybės mastu. Juk šia diena buvo datuotas svarbus 1323-ųjų metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškas Vakarų Europos miestams, kviečiantis bendradarbiavimui, užtikrinantis religinę toleranciją. Šis laiškas ypatingas ir tuo, kad jo pabaigoje parašyta: „Duota mūsų mieste Vilniuje...“ Nuo tų metų Vilnius yra Lietuvos širdis! Viso labo po trejeto metelių sostinė pasitiks savo 700-ąją paminėjimo sukaktį. Belaukiant jos, šiemet Vilniaus senamiestis pasipuošė šviesų festivaliu. Tuo galima pasigrožėti dar ir šios dienos vakare...
