Kultūra

2020.01.29 16:53

Juozo Zikaro „Laisvės“ statula – iškiliausias tautos simbolis, turėjęs daug aprangos metamorfozių

atsiradimo istorija
LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, LRT.lt2020.01.29 16:53

Pažymint nepriklausomos Lietuvos 10-metį, Kaune 1928-aisiais buvo iškilmingai atidengta Juozo Zikaro statula „Laisvė“. Nuo skulptūros sukūrimo iki šių dienų šis iškilus valstybės simbolis patyrė ir meilės, ir neapykantos. Apie tai ir daugiau – LRT PLIUS laidoje „7 Kauno dienos”.

J. Zikaro „Laisvės“ statula – valstybės simbolis, patyręs meilę ir neapykantą

„Laisvės“ paminklą finansavo vyriausiasis Lietuvos gynimo komitetas, už gipsinį modelį autoriui sumokėjęs net 15 tūkst. auksinų – apie 90 litų. Šiandien gipsinio modelio skulptūra stovi Vilniuje, prezidentūroje.

Juozas Zikaras jau buvo žinomas tuometėje sostinėje Kaune. Jo darbai „Knygnešio skulptūra“, „Nežinomo kareivio kapo bareljefas“ jau stovėjo Karo muziejaus sodelyje. Skulptūra išlieta iš bronzos Berlyne, mat Vokietijoje tada buvo geriausios liejyklos Europoje. Paminklo pastatymas kainavo tuo metu didžiulę sumą – 30 tūkst. litų.

„Laisvės“ paminklo pradžia buvo tokia: Panevėžio mokyklos piešimo mokytojas Juozas Zikaras, pirmasis profesionalus skulptorius Lietuvoje, gavo užsakymą sukurti paminklą Lietuvos laisvei. Skulptorius dirbo gimnazijos sporto salėje, nes anuomet dirbtuvių dar neturėjo. Vėliau švietimo ministras jį pakvietė dėstyti skulptūros Kauno meno mokykloje – dabartinėje Justino Vienožinskio menų kolegijoje.

Zikaro „Laisvė“ nuo idėjos iki jos įgyvendinimo stipriai keitėsi. Išlikę unikalūs kadrai rodo, jog pirminė „Laisvės” versija buvo su trumpesne, kojas atidengiančia tunika, mat autorius buvo prancūzų impresionisto Ogiusto Rodeno gerbėjas. Kitos „Laisvės“ versijos tunika – ilgesnė. Ją skulptorius pasirinko su skaudama širdimi, atsižvelgęs į visuomenės nuomonę.

Pastačius naują Karo muziejaus pastatą, 1936 metais „Laisvė“ buvo perkelta į kitą vietą. Architektas Karolis Reisonas paminklą užkėlė ant aukštesnio, masyvesnio pjedestalo, sukurto architekto Vlado Dubeneckio, kuris optiškai sumažino pačią skulptūrą. Taip laisvė žmogui tarsi tapo sunkiau pasiekiama.

Sovietmečiu paminklas buvo nugriautas. 1950-aisiais apgadintą „Laisvę“ restauravo skulptorius Bronius Petrauskas. „Laisvės“ angelas buvo nugabentas į tuometinę skulptūrų ir vitražų galeriją Sobore. Įdomu tai, kad, pasak muziejininkės Rasos Ruibienės, Juozo Zikaro skulptūrai pozavo jo žmona Anelė Tūbelytė-Zikarienė, o „Laisvės“ veidui – skulptoriaus mokinė Marija Ramanauskaitė-Stankevičienė, kuriai tebuvo 17 metų.

Lietuvoje prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, buvo pradėti „Laisvės“ paminklo atstatymo darbai, prie kurių prisidėjo architektas Algimantas Sprindys. 1989-aisiais, kasant paminklo pamatui duobę, buvo rastas senojo pamato kampas – pagal jį buvo nustatyta tiksli paminklo vieta. Iškastoje duobėje buvo rastas ir lynas, kuriuo, manoma, buvo nuversta „Laisvė“.

Žaidimai su oda jubiliejinėje Gražinos Kuprevičienės parodoje „Odos žaismė“

Odinės kaukės, biustai ir reljiefai – visa tai ir daugiau gali atgyti. Tam tereikia išmokti žaisti. Kaune, Žaliakalnyje, įsikūrę du menininkai – Gražina ir Giedrius Kuprevičiai. Todėl namas ne tik pilnas muzikos, bet ir gausus darbų iš odos.

Gražina trauką odai pajuto dar būdama visai maža. Jos mama buvo rankdarbių mokytoja prieškariu. Aštuntoje klasėje Gražina prašėsi, kad būtų išleista mokytis odos specialybės, tačiau mama įkalbėjo baigti tai, ką buvo pradėjus – ji tuomet mokėsi skulptūros Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje. Vėliau išvyko penkeriems metams į odininkų Meką, Talino taikomosios dailės institutą. „Tradicinis klausimas, rugsėjį prasidėjus mokslams, tarp mūsų, mokinių dailės mokykloje, būdavo: „ar tikrai truputį nenormalūs tie dailininkai, kad jie kažką kuria?“ Tai aš atsakydavau: „jeigu jau atėjot į dailės mokyklą, tai jau reiškia, kad jūs tokie patys. Bet gyvenimas dėl to tik įdomesnis“, – pasakoja Gražina.

Baigusi mokslus, Gražina pradėjo dirbti Stepono Žuko taikomosios dailės institute, vėliau 35 metus dirbo Antano Martinačio dailės mokykloje. Menininkė dirba su oda jau apie penkiasdešimt metų. Gražiną žavi odos galimybės, su ja galima dirbti įvairiausiomis technikomis.

Laidos komanda kartu su menininke keliaus į „Parko galeriją“, kurioje vyksta jubiliejinė Gražinos Kuprevičienės paroda „Odos žaismė“. Parodoje galima išvysti įvairiausių darbų – nuo skulptūrų iki batikos. Odos menininkės darbai yra šiuolaikiški ir galėtų rasti vietą moderniausiose parodose.

Paroda veiks iki sausio 31 dienos.

Pokalbis 450: teatro režisierė Kamilė Gudmonaitė pristato spektaklį „Panika“

Rubrikoje „Pokalbis 450“ – teatro režisierė, grupės „Kamanių šilelis“ narė Kamilė Gudmonaitė. Režisierė Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristato premjerą – spektaklį „Panika“. Spektaklis, pastatytas pagal šiuolaikinio suomių dramaturgo Mika Myllyaho to paties pavadinimo pjesę, kviečia į provokuojančią ir realistinę miesto visatą, kurioje tikras ir įsivaizduojamas krizes patiria šiandienos vyrai.

„Didžiausias eksperimentas teatre – visiškas kraštutinis nuogumas. Teatre tu negali pasislėpti už formos, dangstančios, kad turinio nėra. Tiek režisierius, tiek aktorius išdrįsta „padėti“ savo vidų ant scenos, o tai yra labai sudėtinga. Mes bijome būti pažeidžiami, klysti, bijome, ką žmogus pasakys, žiūrėdamas į mūsų širdį. Šiame spektaklyje jaučiuosi „padėjusi“ širdį ir įdomu, kaip žmonės į tai žiūrės“, – pasakoja režisierė.

Plačiau – reportaže:

7 Kauno dienos. Žaidimai su oda, meilę ir neapykantą patyręs valstybės simbolis bei Kamilės Gudmontaitės „Panika“