Kultūra

2020.02.02 09:59

Filmo apie Jasukaitytę autorė: ji nemėgo prašyti, bet jėgos seko ir artimas žmogus tapo būtinas

Ramunė Sakalauskaitė2020.02.02 09:59

Smulkutės, nedidelio ūgio Dali Rust kuprinė sunki, tarsi sukrauta ilgiausiai kelionei. Joje – montuojamo dokumentinio filmo apie Kovo 11-osios Akto signatarę, rašytoją Vidmantę Jasukaitytę medžiaga, nešiojamas kompiuteris.

Iš pažiūros gležnos moters pečius gula ir „Vilties mišių“ rūpesčiai. Kūrinį parašė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė kompozitorė Zita Bružaitė.

– Kas nulėmė, kad Jūs, puikių dokumentinių filmų autorė, kino juostoje įamžinusi Andrejaus Tarkovskio seserį („Marinos namai“), Kaliningrado pašonėje gyvenusį gandrų augintoją Anatolijų, kuris bendrauja su žymiu rusų dramaturgu, rašytoju, muzikantu, aktoriumi Jevgenijumi Griškovecu („Matrosovka“), nutarėte imtis įamžinti rašytoją, Kovo 11-osios Akto signatarę?

– Kūriau idėjas naujiems filmams, rašiau paraiškas Lietuvos kino centrui, tačiau negaudavau finansavimo. Buvo ruduo. Sulaukusi pažįstamų iš Ispanijos kvietimo atvykti, nusprendžiau pasinaudoti proga.

Iš pradžių mėgavausi gyvenimu, maudynėmis Viduržiemio jūroje, vietos kraštovaizdžiu, padėjau pažįstamiems įrengti „Art cafe“. Buvo patogu ir gera gyventi, bet suvokiau, kad norint pažinti šalį, reikia „bėgti“ iš komforto zonos.

Truputį pravertos durys: netrukus Lietuvos žiūrovus pasieksiančio filmo „Stovinčioji ant tilto“ anonsas

2017-uosius sutikau dar pas bičiulius, o kitą rytą susikroviau mantą ir išsikrausčiau. Susiradau darbą ir gyvenamą vietą šalia Marbėjos (Marbella) prabangiame rajone su golfo aikštynu. Restauravau dizainerio baldus iš stiklo ir sidabro, o laisvalaikiu skaitydavau knygas golfo aikštyne ir vaikštinėdavau pajūriu.

Darbas buvo naujas, tačiau susiradusi reikiamos informacijos internete darbavausi. Praėjus tam tikram laikui, ir čia pasidarė viskas aišku ir įprasta. Nutariau vykti ieškoti kitų vietų. Taip atsidūriau vietoje, kur auga čermojos, figos, mangai, papajos, avokadai.

Susiradau darbą, į narvą panašioje kavinės virtuvėje kepiau mėsą, žuvį, pjausčiau salotas. Iš pradžių darbuotojų buvo daugiau. Galiausiai vienoje pamainoje virtuvėje likome dviese. Kartais per parą dirbdavau ir po dvylika valandų. Viena kepė picas, man teko likusieji virtuvės darbai.

Kai nedirbau, daug vaikščiodavau po apylinkes ir bendraudavau su vietiniais žmonėmis. Laikas nuo laiko vis kildavo klausimas, ką čia veikiu? Kavinės šeimininkė siūlė steigti dar veną kavinę kartu. Supratau, kad tam reikėtų pamiršti kiną, kuris man vis dar rūpėjo.

– Koks jausmas, kai du aukštojo mokslo diplomus turinčiai moteriai, filmus kūrusiai režisierei, televizinių autorinių laidų vedėjai, tenka raitotis rankoves ir imtis paprasto virėjos ir indų plovėjos darbo?

– Visi darbai garbingi, reikalingi ir naudingi. Žmogus renkasi tuos, kurie „arčiau širdies“. Vieni ieško, blaškosi, kiti atranda ir sėkmingai save išreiškia. Mano gyvenimas Ispanijoje ir skirtingas darbų pobūdis tik dar labiau nuspalvino gyvenimą. Ten sukauptus reginius ir pajautas galiu panaudoti kūryboje.

– Kaip supratote, kad turite grįžti į kiną?

– Į filmą mane „sugrąžino“ Rasa Paukšytė. Paskambino ir paprašė informacijos leidžiamam kino katalogui. Pagalvojau, kad jeigu Lietuvoje manęs nepamiršo, reiškia – gerai. Pradėjau atidžiau stebėt sutiktusius žmones, aplinką ir mąstyti, ką būtų galima filmuoti.

Netrukus sulaukiau Sankt Peterburgo dokumentinių filmų studijos direktoriaus telefono skambučio. Aleksejus Telnovas pasiteiravo, ką veikiu ir kuo gyvenu. Pasiūlė padėti parengti paraišką finansavimui gauti. Turėjau vieną idėją – apie manyje slypintį dvilypumą.

Pasinaudojau gyvenamąja erdve ir turistų gausiai lankoma vieta Balcon de Europa („Europos Balkonas“). Tokiu pat pavadinimu ir sukūrėme dokumentinį filmą. Jame tarsi iš balkono stebime vieno žmogaus uždarą mažą pasaulį ir šalia šurmuliuojančią minią. Tai – du paraleliniai pasauliai, egzistuojantys vienoje erdvėje. Aš taip pat dažnai tūnau savo susikurtame pasaulyje, į kurį mažai ką įsileidžiu. Bet kai „išlendu“, būnu kaip visi, bandau pritapti ir sutapti.

Naujo filmo bandymus pradėjau kartu su dailininke Donata Porvaneckaite (mudvi kūrėme dokumentinį filmą apie kormoranus „Zona“), kuri tuo metu viešėjo pas mane. Į pagalbą pasikvietėme ten gyvenantį lietuvį Tadą Jurą, ispaną Gustavo Perezą.

Gavus filmui finansavimą, mečiau darbą kavinėje ir sugrįžau į Lietuvą. Tada su kino operatoriumi Vladu Naudžiumi ir garso režisieriumi Dmitrijumi Vasiljevu vėl vykome į Ispaniją. Vakarais sėdėdamos su Donata, kūrėme planus ne tik apie filmą Ispanijoje, bet ir galvojome, ką būtų galima įdomaus sukurti Lietuvoje.

Ji ir pasiūlė imtis filmo apie Vidmantę Jasukaitytę. Rašytoja jau buvo tapusi mano drauge ir artėjo jos 70-asis jubiliejus, o nieko reikšmingo kine apie ją nebuvo sukurta. Sklando gandai, užuominos, kalbos, bet jos neįkainojamo kūrybinio lobio įvertinimo kaip ir nėra.

Kinas – puiki ir daugumai suprantamas informacijos šaltinis. Vidmantės literatūros kūriniai nėra įtraukti į lietuvių kalbos programą mokyklose. Perskaičius knygą „Po mūsų nebebus mūsų“ dar kartą įsitikinau, kokia nuostabi ir vaizdinga lietuvių kalba. O kaip Vidmantė žongliruoja žodžiais!

Kai iš Ispanijos paskambinau Vidmantei ir išsakiau idėją apie filmo kūrimą, ji sutiko ir apsidžiaugė. Operatorės norėjau moters. Ji sirgo onkologine liga, dažnai lankydavosi pas gydytojus, o sugrįžusi turėdavo užkopti į palėpėje esantį šeštą aukštą.

Namas be lifto, tekdavo sustoti laiptų aikštelėse atsipūsti, pasėdėti ant palangės, o įžengusi per buto duris ne visada turėjo jėgų paisyti šalia buvusiųjų. Kai ji rengdavosi, gerdavo vaistus ar arbatą, moterų buvimas šalia nevaržė. Kaip Vidmantė rašė: „Mano seserys, moterys, Gyvenimo lažą švenčia. Mano seserys, moterys, Inkviziciją meilės kenčia“...

Kai tik grįžau į Lietuvą, ruošiausi filmuoti „Balcony de Europa“. 2018 m. sausį kartu su operatore Kristina Sereikaite pradėjome filmuoti Vidmantę.

– Kaip susipažinote su V. Jasukaityte?

– 2012 m. sukūrus „Marinos namus“ mane kalbino žurnalistė Danutė Šepetytė. Iš jos sužinojau, kad V. Jasukaitytė buvo gydomosios kūno kultūros specialisto Karolio Dineikos marti. Mano filmo herojė Marina, režisieriaus A. Tarkovskio sesuo, pasakodavo, kaip jų tėtis, žymus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis vykdavo specialiai į Druskininkus pas Karolį Dineiką.

A. Tarkovskis Druskininkuose parašė tris eilėraščius, vienas jų daugumai žinomas: „Vot i leto prošlo, slovno į ne bivalo. Na prigreve teplo. Tolko etogo malo“. Šį eilėraštį puikiai išvertė poetas Donaldas Kajokas: „Štai vėsa virš laukų, skelbia rudenio pradžią. Saulės lopuos jauku. Tiktai šito per maža“... Vieną eilėraštį Arsenijus sukūrė specialiai Karoliui Dineikai.

Knygų mugėje reikėjo pristatyti filmą „Marinos namai“, tada ir nusprendžiau susirasti Vidmantę, kad ji papasakotų apie A. Tarkovskio ir K. Dineikos bičiulystę. Ta pati D. Porvaneckaitė Dailės akademijoje mokėsi su V. Jasukaitytės dukra Kunigunda, kuri mamai pranešė, kad atvažiuos Dali Rust.

Rašytojai patiko vardas Dali, atsiradęs darbo Kaliningrado televizijoje laikais, ir ji pakvietė į svečius. Pirmą kartą atvėrusi duris stipriai apkabino. Taip prasidėjo mūsų draugystė, lydima kopimų į jos butą, džiaugsmingų Vidmantės pasisveikinimų atrakinus duris: „Labas, miela drauge...“ ir atsisveikinimų, kai peržegnodavo ir palinkėdavo sėkmės.

– Kokią pažinote V. Jasukaitytę?

– Visada labai vaišinga, virdavo sriubas, gamindavo įvairius patiekalus. Sakydavo, kad yra išmokyta svečią pavalgydinti ir alkano neišleisti.

Vidmantė visada buvo smalsi, norinti dalytis savo žiniomis ir išmone. Kviečiau ją kartu važiuoti po Lietuvą pristatyti filmą „Marinos namai“. Paskelbus, kad atvažiuoja rašytoja ir signatarė Jasukaitytė, prisirinkdavo daugybė žmonių.

Ji mokėjo užburti publiką. Kalbėdavo apie meilę savo šaliai, žmonių santykius, ypatingus saitus tarp vyro ir moters. Mėgo akcentuoti, kad nuo mūsų, moterų, labai daug kas priklauso. Kaip rašė knygoje „Kai mes buvome vilkai“: „Išglostyti, išmylėti vyrai rytais kariauti nenorės, darbe bus taikūs ir gerai nusiteikę. Tokius vyrus aš atskiriu gatvėje iš kitų. Kaip ir atskiriu tuos, kurių kūnų neliečia moters rankos. Jie eina kaip apdulkėję daiktai, jie apleisti kaip kibirai, kuriais niekas nesemia vandens. Jų akyse nebėra gyvybės ugnies atšvaitų, ir kai jie praeina pro šalį, pajunti šaltą mirties dvelksmą, – jie nebesėja gyvybės sėklos“.

– Kaip pasikeitė Jūsų santykiai, kai bičiulė V. Jasukaitytė tapo filmo heroje?

– Niekaip. Kurdama filmus „Nadežda“ ar „Marinos namai“ pagrindines herojes irgi pažinojau daugelį metų, nebuvau žmogus iš gatvės. Jos pasitikėjo manimi, įsileisdavo ir „prisileisdavo“.

Bendraudama su A. Tarkovskio seserimi Marina supratau, kad jos niekas nenufilmuoja tokios, kokią aš ją matau. Su Marina susipažinau, kai ji jau buvo moteris kūrėja, žymių vyrų nežinoma moteris, kuri po savo brolio ir tėčio mirties pati pradėjo rašyti knygas. Kaip duoklę išėjusiems artimiesiems, kad neiškraipytų jų biografijos faktų, kad pasakytų tai, ką žinojo, bet kol buvo gyvi vyrai, jie kalbėjo savo kūrybos kalba, o ji buvo tik sesuo, dukra, mama, žmona. Būdama šalia Marinos, turėjau galimybę matyti ir viena, ir kita.

Panašiai nutiko ir su Vidmante. Ją pažinau ne tik kaip žodžio virtuozę ar Kovo 11 akto signatarę, bet ir draugę, mylimąją, mamą, sesę, dukrą.

– Ko išmokote iš signatarės, filmo herojės?

– Visų pirma – ji man buvo artimas žmogus, o po to jau rašytoja, signatarė, o dar vėliau – filmo herojė. Iš jos mokiausi mylėti greta esantį.

– Ką reiškia mylėti pagal V. Jasukaitytę?

– Ji sakydavo: „Nereikia kelti kitam jokių reikalavimų, tuomet neteks nusivilti.“ Arba kaip rašė knygoje „Golgotos vynuogės“: „Norime turėti mylimus žmones ir valdyti juos taip, kaip trokštame valdyti turtą. Jeigu mums tai nesiseka, pradedame geisti keršto tiems, kurie mūsų norams kliudo. Pamažu norai apima visą mūsų gyvenimą, jie tampa visos mūsų veiklos impulsu, o kartais ir nuopuolio ar nelaimės priežastimi. Kad taip neatsitiktų, pravartu būtų norus persijoti per sąžinės ir amžinųjų žmogiškųjų vertybių sietą ir prie troškimų „paimti“, „gauti“, „turėti“, „įsigyti“, pridėti dar ir „atiduoti atiduoti atiduoti“.

– Ko dar iš jos išmokote?

– Tiesos sakymo, kuris jai dažnai brangiai atsieidavo. Iš jos galima pasimokyti didžiulės pagarbos ir meilės savo šaknims. Ji labai vertino savo kaimišką kilmę, pabrėždama, kad yra kilusi iš Pumpučių kaimo Šiaulių rajone. Tačiau tėvai buvo ne kaimiečiai, o tikri aristokratai. Savo knygoje „Po mūsų nebus mūsų“ ji nuoširdžiai ir atvirai aprašė sudėtingus santykius šeimoje, giminėje, atskleidžia jų likimus.

Dar – priimti kito pagalbą ir tikėjimą. Vidmantė vienintelė Lietuvoje parašė ir išleido tiek knygų apie Dievo ir žmogaus santykį. Tai ir „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“, „Senis, arba Laiškai Antikristui“.

Ji buvo giliai ir sąmoningai tikintis žmogus. Kalbėjo: „Netikiu mirtimi, kad yra mirtis. Nors labai mylėjai savo tėvus, man jų negaila. Atrodo, kad jie gyvi. Mes nesame tokie tvirti tikėjime. Ar negalime palaukti iki susitikimo su jais?“ Rašė:

„Kaip gera kalbėtis su tais, kurių nebėra.
Jokios kalbėjimo formos nebėra svarbios.
Kalbiesi viskuo, kad tvyro aplink.

Kalbiesi gyvybės tvarumo dėsiu.
Ir jokie žodynai nebėra reikalingi.

Jie išėjo, kai šios dienos dar nebuvo.
Visos dienos susikalba tarp savęs dangumi.
Kuriuo skrieja jų sielos“.

Man irgi atrodo, kad ji kažkur išvykusi, bet tuoj sugrįš. Daugelį žmonių, kuriuos sutikau pastaruoju metu, atsirado Vidmantės dėka. Gal juos ji siunčia, kad ko pasimokyčiau arba ką gražaus kartu sukurtume.

– Kokia V. Jasukaitytė buvo paskutinėmis gyvenimo dienomis?

– Tokia, kokią ją pažinau pirmą kartą pravėrusi jos buto duris: stipri išore ir trapi vidumi. Vidmantei buvo sunku prašyti, ji pati viską galėjo įveikti. Bet atėjo diena, kada suvokė, kad jėgos senka ir esantis šalia būtinas.

– Būna, kad režisieriai, nutarę kurti filmus apie menininkus po jų mirties, turi susipažinti su jų kūryba. Jūs pažinojote Vidmantę anksčiau. Ką naujo apie ją sužinojote, kai pradėjote gilintis į jos kūrybą?

– Visų pirma gilinausi į žmogų ir tik paskui – į kūrėją. Perskaičiau visą jos išleistą kūrybą. Žinojau, kad rašė prozą,
prieš pažintį nebuvau visos skaičiusi. O kad rašo tokią jausmingą poeziją, tikrai nežinojau. Pavyzdžiui, eilėraštyje, skirtame dukrai Kunigundai, rašė:

„Baltas meilės, Dangau,
Nepamiršk savo liūdinčio vaiko.
Aš labai pavargau,
Aš kritau nuo šuoliuojančio laiko.
Būki žaibu žaliu.
Aš priimsiu tą mirtiną kirtį.
Aš užgimt negaliu,
O negimus neleista numirti.“

Filmo montažo režisieriui Kostui Radlinskui tai irgi buvo atradimas. Sakė, kad kažkuo primena rusų poetę Aną Achmatovą.

– Koks filmo pavadinimas?

– „Stovinčioji ant tilto“. Tai pirmosios Vidmantės prozos knygos „Stebuklinga patvorių žolė“ vienos apysakos pavadinimas „Baladė apie stovinčiąją ant tilto“. Vidmantė pati norėjo tokio filmo pavadinimo. Stovinti, balansuojanti, laukianti, dalijanti – tarp dviejų pasaulių.

– Kada įvyks filmo premjera?

– Iki filmo premjeros dar reikia padirbėti. 2020-ieji yra jubiliejiniai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai, tai filmas apie signatarę yra puiki proga pristatyti žmones, kurie pasirašė po Kovo 11-osios Aktą.

Kinas ne vien apie Vidmantės gyvenimą, bet ir liudijimas apie tai, kad signatarai nebuvo atsitiktinės asmenybės, o drąsiausi, iškiliausi ir kūrybingiausi Lietuvos piliečiai.

Kovo 10 dieną planuojame filmą „Stovinčiąja ant tilto“ parodyti Nacionalinėje dailės galerijoje, o kovo 11 dieną – kituose Lietuvos miestuose. Aš tą dieną būsiu Molėtuose ir didžiulę šventę rengia Anykščiai. Turiu suspėti ir ten, ir ten.

– Ne tik dirbate prie dokumentinio filmo „Stovinčioji ant tilto“ kūrimo, bet ir esate užsiėmusi „Vilties mišių“ organizavimu. Kaip atsirado „Vilties mišios“, kurias sukūrė Z. Bružaitė?

– Vidmantei išėjus 2018 m. liepos 14-ą dieną norėjosi Šv. Mišių už mirusiąją. Vidmantė paskutines savo dienas praleido Klaipėdos ligoninėje, todėl pirmiausia paskambinau šalia įsikūrusiems broliams pranciškonams, kurie lankė Vidmantę iki paskutinės dienos.

Brolis Benediktas, kuris buvo Vidmantės stiprintojas, tądien Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje įteikinėjo baigimo atestatus Eduardo Balsio menų gimnazijos moksleiviams.

Patarimo kreipiausi į giminaitę ir ji pasiūlė Šventąją, kur pušyno prieglobstyje, savo name, Vidmantė sukūrė ne vieną eilėraštį ir ne vieną prozos kūrinį. Šventajai sukūrė ir himną, kuriam muziką parašė klaipėdietis Ramūnas Tamošauskas, o atliko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus.

Švč. Mergelės Marijos jūrų žvaigždės bažnyčios klebonas Zenonas Degutis mano gimtajame Žemaičių Naumiestyje tarnavo 17 metų. Paskambinau jam ir tos pačios dienos pavakare meldėmės už Vidmantę per mišias Šventosios bažnyčioje.

Kunigas atmintinai citavo ištraukas iš jos apysakų knygos „Stebuklinga patvorių žolė“. Aktyvus, menais besidomintis ir rašytojų kūrinius pamoksluose primenantis dvasininkas prisipažino turėjęs svajonę surengti su Vidmante bendrą renginį.

Po kurio laiko Šventosios klebonas vėl paskambino. Kunigas Z. Degutis priminė, kad laikas greitai bėga ir nespėsime pajusti, kaip ateis pirmosios Vidmantės mirties metinės. Nutarėme susitikti ir aptarti, ką ta proga būtų galima surengti didžiulėje Šventosios bažnyčioje.

Pirmiausia prisiminiau perkusininką, šiuolaikinio džiazo atlikėją Arkadijų Gotesmaną, kurį buvau supažindinau su Vidmante. Jiedu susitiko kūryboje. 2015 m. rudenį prie namo, kuriame ji gyveno, o Antrojo pasaulinio karo metais naciai buvo įrengę žydų getą, skambėjo muzikinė poetinė instaliacija „Subačiaus gatvė. Getas“ (pagal V. Jasukaitytės eiles).

Supratau, kad vieno A. Gotesmano tokioje didelėje bažnyčios erdvėje būtų maža. Reikia choro. Skambinau Anykščių kultūros centro režisieriui Juliui Jakubėnui ir pasiteiravau apie chorus. Jis paminėjo Šiaulių valstybinį kamerinį chorą „Polifoniją“. Apsidžiaugiau užčiuopus ryšių su Vidmante, kuri gimė Šiaulių rajono Pumpučių kaime. Choras „Polifonija“ atstovai sutiko ir patarė pakalbėti su dirigentu Linu Balandžiu.

Nutarėme visi susirinkti Vilniuje, pakvietėme ir Vidmantės dukrą Kunigundą. Arkadijus pasiūlė kompozitorę Z. Bružaitę. Taip gimė liturginis kūrinys „Vilties Mišios“, tinkamas atlikti per apeigas bažnyčiose. Mišios prasideda „Vilties giesme“ pagal Vidmantės žodžius:

„Tylioji motina, viltie,
Glaudi visus prie išmaitinančios krūtinės – leiski
Apsvaigus užsimiršti, kur veda, kur einu,
Kas paaukos,
Tylioji motina viltie...“

Z. Bružaitės „Vilties mišios“ buvo atliktos per pirmąsias Vidmantės mirties metines Šventosios bažnyčioje 2019 m. liepos 14 dieną. Dvylikos dalių mišių ciklą sudaro giedamos mišių dalys, psalmė, aleliuja, įžanga.

V. Jasukaitytės eilės nuskamba keturis kartus, juos kompozitorė atrinko kaip kontekstualią medžiagą liturgijai. „Vilties Mišias“ atliko Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ kartu su saksofoninku Petru Vyšniausku, perkusininku Arkadijumi Gotesmanu ir vargonininku Andriumi Bartuliu, dirigavo Povilas Vanžodis.

Per Žolinę kūrinys skambėjo Klaipėdos Švento Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje, rugsėjo 29 d. – Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje, tuomet dirigavo L. Balandis.

Kadangi Nacionalinė kultūros ir meno premija įprastai teikiama vasario 16 dieną, pagalvojome, kad prasminga būtų tokią tautai šventinę dieną padovanoti „Vilties Mišias“. Beje, prie jų sukūrimo ir atlikimo prisidėjo ir Lietuvos kultūros taryba.

– Kada ir kur išgirsime „Vilties Mišias“?

– Vasario 16 dieną 11 val. mišias Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono Apaštalo ir evangelisto bažnyčioje laikys jėzuitas, Vilniaus universiteto kapelionas Eugenijus Puzynia. Vieta ypatinga. Vidmantė mokėsi Vilniaus universitete, šioje bažnyčioje buvo pašarvota ir iš čia išlydėta į paskutinę kelionę.

Kovo 11 dieną 10 val. „Vilties Mišios“ skambės Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Tą pačią dieną filmą „Stovinčioji ant tilto“ kauniečiai galės pamatyti centre „Romuva“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.