Kultūra

2020.01.27 11:53

Elžbieta Banytė. Sudužę žodžių veidrodžiai

Elžbieta Banytė, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.01.27 11:53

Elžbieta Banytė eteryje apžvelgė dvi knygas: Johno Maxwello Coetzee „Elizabeta Kostelo“ ir Edwardo St Aubyno „Patrikas Melrouzas“.

John Maxwell Coetzee „Elizabeta Kostelo“, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Sofoklis, 2019.

Lietuvių skaitytojams labai gerai pažįstamas J. M. Coetzee šįkart tarsi vintažinis: išleista jo 2003 m. pasirodžiusi knyga. Ir kokia knyga! Ji ne tik pasakoja rašytojos Elizbetos Kostelo ir jos sūnaus (ypač sūnaus) istoriją, ne tik gvildena, ką reiškia būti senstančios įžymybės giminaičiu ar augti tėvų šlovės šešėlyje. Autorius gimęs Pietų Afrikoje, jis baltųjų europiečių kolonistų kilmės, rašo angliškai, o ne afrikanų kalba, dėstė JAV universitetuose ir dėl protestų prieš Vietnamo karą negavo pilietybės, tad apsistojo Australijoje, kur ir parašė „Elizabetą Kostelo“. Galų gale, jis – Nobelio literatūros premijos laureatas. Visa tai svarbu: nedidelėje knygoje apmąstomi centro ir periferijos ryšiai, Europos paveldo, tradicijos perėmimas ir neigimas ar apvertimas, humanitarinių mokslų vieta ir reikšmė. „Elizabetoje Kostelo“ kaip niekad ryškiai atsiskleidžia, kad J. M. Coetzee – ir literatūros profesorius, ir rašytojas, tad jam negalioja Elizabetos sūnaus išsakytas priekaištas: „Rašytojai ir mąstytojai: dangus ir žemė. Ne, ne dangus ir žemė – ugnis ir vanduo“ (p. 15).

Profesoriaus, o veikiau – literatūros permąstymo, vadinamosios metafikcijos, plotmėje ginčijamasi dėl tokių temų kaip realizmas ir mimetinis vaizdavimas, rašytojo atsakomybė už jo skleidžiamas idėjas, blogio vaizdavimo problema. Romanas siejamas ne tiek veiksmų grandine, kiek idėjomis, temomis, personažais ir intertekstais. Romano skyriai galėtų būti savarankiškai skaitomi kaip apsakymai ar esė. Elizabeta Kostelo yra žymi Australijos rašytoja, ji pakviesta važinėja po pasaulį ir skaito pranešimus įvairiausiomis temomis. Beje, daugumą tų pranešimų J. M. Coetzee jau buvo publikavęs iki romano pasirodymo kaip esė, straipsnius ir kt. Jo kūryboje Elizabeta Kostelo yra keliaujantis personažas: moterį tokia pavarde randame romane „Lėtas žmogus“, o dalis romane esančių tekstų buvo publikuoti rašytojo knygoje „Gyvūnų gyvenimai“. Aptariamoje knygoje Elizabetai Kostelo – 66, o šlovę pelnė už romaną, kuris pasakoja, pratęsia Molės Blum iš Jameso Joyce`o „Uliso“ istoriją. Būtent dėl to, kad ji bando prakalbinti, suteikti naują balsą personažei moteriai, žurnalistės, imančios interviu iš Elizabetos, tikisi, kad ji bus veikli, angažuota feministė. Tačiau rašytoja nemėgsta viešumos, viešas kalbėjimas nėra jos stiprybė, ji nėra ir itin gili mąstytoja. Iš tiesų šį romaną žanriškai iš dalies galima priskirti idėjų romanui, bet jis vis tiek lieka netipiškas: rodos, idėjų romane rodomi personažai, kurie tų idėjų turi. Tačiau Elizabeta Kostelo paskutiniame knygos skyriuje – keistame Kafkos pasaulį primenančiame pasakojime – net stojusi prieš teismą nesugeba apibrėžti aiškios savo tapatybės ir deklaruoti tvirtų nekintamų įsitikinimų. Beje, ši scena nejaukiai primena Juozapato kalno teismą A. Škėmos „Baltoje drobulėje“, kur pagrindinio veikėjo irgi reikalauja aiškiai atsakyti, kokie jo įsitikinimai ir ar vykdė įsakymus. Tai primena ir apie Kafkos įtaką bei aktualumą viso Vakarų pasaulio literatūrai, bet kur kas svarbiau – kad menininkas, kaip ir daugelis žmonių, vargu ar gali turėti tvirtus, nekintančius įsitikinimus ir nekvestionuotiną nuomonę visais gyvenimo atvejais, todėl kartais iš jo reikalauti itin išsamių aiškinimų, politikavimo, visur ir visada deklaruoti aiškius interesus ar kažin kokio korektiškumo nėra labai protinga. Apskritai šis romanas parodo tokią žymaus prestižines premijas gavusio rašytojo gyvenimo pusę, apie kurią retas susimąsto. Rašytojas tampa tarsi pramoga žiūrovams, dresuota beždžione, skaitančia kafkišką „Pranešimą akademijai“, kurį, beje, Elizabeta Kostelo cituoja atsiimdama piniginę premiją.

Iš tiesų bent man sunku dabar surasti kitą tokią knygą, kur puikiu literatūriniu stiliumi, su visais deramais, bet autoironiškai traktuotais literatūrinės technikos triukais yra diskutuojama – ne šiaip blevyzgojama, o diskutuojama – apie tai, ar realizmas 21 a. literatūroje aktualus (pasirodo, labai, bet argumentas įdomesnis už atsakymą – pasiskaitykite), apie tai, ar verta iškelti žmogaus gyvenimą aukščiau gyvūnų, ar Afrikos literatūra yra visiškai kitokia, neva „egzotiškesnė“ negu Europos ir kt. Tačiau skaityti labai įdomu: tai kuria ir pasakojimo technika, ir personažai su visais tarp eilučių tvyrančiais nusivylimais, vidinėmis įtampomis, seksualiniais potroškiais ir visu kuo kitu. Rekomenduoju visiems kaip tiesiog puikią ir paveikią knygą, bet ypač – humanitarikos, kultūros lauko dalyviams, jeigu dar liko „Elizabetos Kostelo“ neskaičiusių.

***

Edward St Aubyn „Patrikas Melrouzas“, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Baltos lankos, 2019.

Čia vienas iš tų retų atvejų, kai buvau apie knygą gerokai prisiskaičiusi iš anksto, žinojau, kad yra pagal ją pastatytas serialas, tad pagrindinį veikėją vaidinančio aktoriaus Benedicto Cumberbatcho veidas ant viršelio nuteikė labai nekaip. Jeigu knyga leidžiama tik dėl populiarios ekranizacijos, gero laukti sunku. Galų gale, kodėl turėtų būti įdomūs snobai ir narkomanai anglų aristokratai? Kažkada perskaičiau Evelyną Waugh, yrančios aristokratijos lyg ir gana. O dabar lietuviškai – visa garsioji Edwardo St Aubyno trilogija, sudėta į vieną knygą, kaip dažnai daroma ir užsienyje. Dalys atitinkamai vadinasi „Tiek to“, „Bloga žinia“ ir „Šiek tiek vilties“. Angliškai yra dar dvi į lietuvių kalbą neišverstos tos pačios serijos knygos: „Motinos pienas“ ir „Pagaliau“.

Ir kaip nustebau, kai sunkus, išsamus, tamsiai juokingas ir geliantis pasakojimas įtraukė nuo pat pirmos scenos, kur Patriko Melrouzo, pagrindinio romanų trilogijos veikėjo, tėvas Deividas laisto daržą ir su sodininko žarna skandina skruzdėles. Kai pro šalį eina tarnaitė Ivetė, paaiškėja, kad jis lygiai taip pat apskaičiuotai žiauriai elgiasi su visais. O ką veikia Patriko mama? Laukia, kol išgers pirmą dienos alkoholio dozę. Žinoma, sėdėdama prie vairo. Mažajam Patrikui pasakojimo laiku penkeri, jis laksto, laipioja, įsivaizduoja savo vienišą berniukišką pasaulį. Tik staiga išgirsta įpykusio tėvo balsą. Tėvas jį pasišaukia ir pasako jam, kad jis baisiai nusikalto, tik nepasako, ką padarė. Matyt, vaizduojama scena nėra pirmasis smurto atvejis, bet akivaizdžiai pirmasis seksualinio išnaudojimo. Bejėgis vaikas, pastebėjęs gekoną, „taip susitelkęs, kad susikaupimas tarsi virto juos jungiančiu telefono laidu, (...) pasislėpė driežo kūne“ (p. 73). Apie ką mąsto tėvas? Ogi apie anglų aukštuomenės smukimą, kur niekam negali papasakoti apie tai, kad išprievartavo savo penkiametį sūnų, nes „net Kavalerijos ir gvardijos baro klube negali būti tikras, kad pasigyręs homoseksualia pedofiline kraujomaiša būsi teigiamai įvertintas“ (p. 75).

Nusikūnijimo, bandymo išeiti iš savęs tema svarbi visoje trilogijoje – antroje dalyje Patrikas yra narkomanas, su taksi važinėjantis po Niujorką ir perkantis bei vartojantis arkliškas narkotikų dozes, o trečiojoje į vakarėlį ateina jų nevartojęs, bet svaiginasi dideliu alkoholio kiekiu ir savita mizantropija. Visų trijų trumpų romanų veiksmas vyksta tik po vieną dieną: antrojo veiksmas užsimezga todėl, kad Patrikui paskambina jo tėvo įgaliotas bičiulis ir praneša apie tėvo mirtį, tad dvidešimt kelerių metų jaunuolis važiuoja atsiimti tėvo pelenų. Trečiojoje jis dalyvauja snobiškame aukštuomenės vakarėlyje. Apskritai reikia pripažinti, kad šioje knygoje itin gerai parašyti dialogai: nepaisant visos tamsos, sklindančios iš temų, krizenau ir iš gerokai psichopatiško tėvo įžvalgų, ir iš anglų snobų pasakymų, galų gale, kiekvienas narkotikų prekeivis kalba šiek tiek kitaip, bet situacijose visada justi ironija, neretai pereinanti į piktą geliantį sarkazmą. Pagarba vertėjui Laimantui Jonušiui, kuris geba perteikti skirtingumą ir turbūt visus įmanomus ironijos ir sarkazmo klodus, galų gale, beviltiškai pažeisto ir prie savo traumų pririšto žmogaus būsenas.

O dabar – sąmoningai į pabaigą nukeltas knygų apžvalgai kone privalomas skyrelis apie į lietuvių kalbą pirmą kartą išverstą autorių. Edwardas St Aubynas, kilmingos šeimos palikuonis, interviu nuolat kartoja, kad Patrikas Melrouzas yra jo alter ego, mat knyga giliai autobiografiška, o jo sesuo, paprašyta papasakoti apie savo vaikystę, tiesiog įteikia knygos kopiją. Britų spaudoje mėgaujamasi rašytojo pasakojimu apie tai, kaip autorius, beviltiškas narkomanas nuo 16 metų, ėjo laikyti egzaminų Oksforde, kišenėje turėdamas maišelį narkotikų ir tušinuką be širdelės jiems įtraukti. O jeigu apie šeimos, giminystės ryšius ir statusą – pavyzdžiai: jo senelis praleido Antrąjį pasaulinį karą Nasau su Vindzoro kunigaikščiu, dar žinomu kaip Eduardas VIII, o dėdės tėvas buvo Dimitrijus Pavlovičius, caro Nikolajaus II pusbrolis, padėjęs nužudyti Rasputiną. Matyt, būtent dėl to knyga įtikina: ir aukštuomenės snobizmas, ir visiškai beviltiška narkomanija yra patirti dalykai, išgalvoti belieka nedaug. Patrikas Melrouzas tiek pat nepatrauklus, kiek ir visi kiti personažai, nesimėgaujama jo aukiškumu, sentimentaliai neverkšlenama. Tai – knygos stiprybės, lygiai kaip ir gerai, saikingai įkomponuotos nuorodos į 20 a. pradžios šedevrus – Jameso Joyce`o, Franzo Kafkos ir kt. kūrinius. Fikcija ir kaukės padeda išlaikyti atstumą, be kurio knyga būtų nepaskaitoma. Silpnosios pusės, bent man – nepakankamas kai kurių struktūrinių elementų suvaldymas, nebūtinai reikalingi šalutiniai personažai, kurių plėtotei tarsi pritrūkta laiko ar jėgų. Bet apskritai „Patrikas Melrouzas“ nustebino gana maloniai: traumų, bandymo iš jų vaduotis, subjekto tapsmo (o gal bandymo nedegraduoti?) istorijos visada malonios, kol nėra tavo paties.