Kultūra

2020.01.25 13:13

Giedrius Kuprevičius. Filosofija kaip kultūra

Giedrius Kuprevičius, LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“, LRT.lt2020.01.25 13:13

Dar ir dar, ir dar kartą kalbėsiu apie kultūros sluoksnį žmonijos gyvenime, kuris vis retėja ir retėja. Esu giliai įsitikinęs, kad daugybė pavojų kyla ne iš pinigų stygiaus ar blogų orų, o dėl sumenkusio kultūros poreikio visose žmonijos veiklų srityse.

Pradėsiu nuo vienos skaudžios netekties priminimo – neseniai į aukštesnes dausas palydėjome bene ryškiausią visų laikų Lietuvos mąstytoją – filosofą Arvydą Šliogerį. Praėjo mėnuo, antras, ir ką gi – jo lyg nebūta. Gal kas po metų suorganizuos kokią kamerinę mokslinę konferenciją atgarsiui be atgarsio, gal – akademinius skaitinius studentams be studentų, o gal – parodą kamputyje kokioje jo lankytoje, dar vis veikiančioje bibliotekoje. Ar itin jautriai dabartį jautusio ir aiškinusio išminčiaus minčių kam prireikė tada, dabar, rytoj? Ar kas pasigenda jo įžvalgų, perspėjimų, atsakymų?

Stebiu politinę raidą Lietuvoje, valdžios žmonių kalbas, regiu jų veiksmus. Ir su pasibaisėjimu atrandu, kad juose nėra ne tik Šliogerio, tačiau net ir paprasčiausio, elementariausio raidos dėsnių išmanymo, filosofinio žvilgsnio į detales, į jų visumą, į praeities sandūras su dabartimi. Nėra jose nei Aristotelio ar Platono, Hegelio ar Schopenhauerio. Nėra nei Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, nėra netgi Mažvydo, Donelaičio, Fausto Kiršos, Henriko Radausko, Algirdo Juliaus Greimo... O jei ir yra – tai vis priešai, nenaudėliai – kažkokia Salomėja Nėris, tūlas Eduardas Mieželaitis, savas-ne-savas Juozas Baltušis... Kairiųjų veikloje nebeliko nei Marxo, nei Engelso, krikščionys Kalėdas ir Velykas švenčia prekybos centruose, o naujųjų liberalų siekiuose nerasite Niccolos Machiavellio, Erasmo Roterdamiečio, Spinozos, Voltaire`o, Diderot, Jose Ortegos y Gasseto, Friedricho Hayeko ir visų tų, kurie vienu sakiniu gali nuliūdinti mūsiškius veikėjus: kairiuosius, jog jų veiklose nėra nė lašo kairumo, o save vadinančių liberalais judesiuose geriausiu atveju tik kovą už draudimą žvėrių pasirodymams cirke.

Mes pavertėme savo aplinką primityvios egzistencijos zona, kurioje patriušusios laisvės ir pareigos sąvokos susikeitė vietomis, o šūkiai „viskas viename“ ir „apie viską pagalvota“ – gyvensenos idealais. O kur dingo rūpintojėliai tautos skonio reikalais? Persikėlė į nesuskaičiuojamą galybę maisto gaminimui skirtų laidų visuose medijų eteriuose? Rezultato nereikėjo ilgai laukti – sočiai valgoma ne tik kino seansų metu, tačiau ir parodose, koncertuose, o teatrų kasininkių vis dažniau klausiama – ar galima bus teatre įsigyti spragėsių? Ir sulaukus neigiamo atsakymo padūsauti demokratijos stoka.

Turime dar vieną skonį – nepažabotą pralobimo norą, ypač patekus į tam palankią valstybinės tarnybos aurą. Skonis kaip kultūros dalis išgaravo lygiai taip, kaip ir dar viena svarbi, gal net svarbiausia, esminė mūsų prasmingo gyvenimo dedamoji – elementari moralė, jau nekalbant apie aukštąją. Daugybė netikėtai valdžią įgijusių kultūrą suvokia tik kaip parodą, koncertą ar knygą, kurios daugeliui politikų yra, sprendžiant iš jų elgsenos ir mąstysenos, tiesiog trikdančios, o moralė – paika atgyvena. Čia prisimenu vieną labai šauniai pradėjusį ir labai gėdingai užbaigusį savo kelią žmogėną, sakiusį, jos išgirdus žodį „kultūra“ jam kildavęs noras griebtis revolverio.

Mielieji, jei ši mano kalba, jūsų manymu, neatitinka tikrovės, galite išjungti radijo aparatą arba nusiimti ausines, tačiau tai kas buvo pasakyta, niekur nedings. Galime kaip stručiai slėpti galvas dulkėse, tačiau jei galvos ir dingsta, kūnai liks pavojuje. Taip be galvų daug mūsų kasdien dvasiškai, o ir fiziškai žūva. Todėl ir kartoju dar ir dar ir dar kartą – be kultūros žmonija neišgyvens. Pirmiausiai ji sunaikins aplinką, o po to ir save pačią. Ogi galima to išvengti, na, geriausiu atveju tas juodas dienas atitolinti, susitelkus prasmingesnės būties siekiui.

Nesitikiu, kad staiga viskas pasikeis, Arvydo Šliogerio sentencijos taps mūsų politikų kelrodžiais, o filosofijos istorijos egzaminą privalės perlaikyti visi į valdžios krėslus sėdantys žmonės. Tačiau jei bent kas bent kiek išgirs mano, ir ne vien mano, o ir vis daugiau ir dažniau panašiai kalbančių nerimą, gal bent truputį tapsime patys sau laimingesni ir išmintingesni.

Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“