Kultūra

2020.01.23 14:57

„Elito kine“ – žmogaus galynės su vidiniais demonais ir priklausomybėmis

žiūrėkite „3 minutės iki kino“ reportažą
Mindaugas Klusas, LRT.lt2020.01.23 14:57

Šiandien, sausio 23-iosios vakarą, „Elito kine“ bus rodomas Kanados režisieriaus Robert`o Budreau filmas „Gimęs liūdėti“ apie amerikiečių džiazo muzikantą ir vokalistą Chetą Bakerį. 

Filmas pristatomas kaip biografinė drama, tačiau žiūrovai, pasak naujojo LRT KLASIKOS vadovo Julijaus Grickevičiaus, pamatys ne džiazo istorijos pamoką, o R. Budreau improvizaciją Ch. Bakerio gyvenimo motyvais.

Žiūrėkite „3 minutės iki kino“ reportažą:

„Elito kine“ – žmogaus galynės su savimi, vidiniais demonais ir priklausomybėmis

„Elito kino“ įžangoje „3 minutės iki kino“ pasirodysiantis J. Grickevičius teigs, esą muzikanto biografijos yra dvi: „Pirmoji – tai tas rytinių spektaklių gražuolis dievukas, 6 dešimtmetį pirmasis pradėjęs groti švelnų, lyrišką, gilų džiazą, dainuojantis ir pritariantis sau trimitu. O kitas – nusivalkiojęs narkomanas, nerandantis vietos po saule. Viską praradęs, išvyksta iš JAV į Europą.“

Režisierius susitelkė į Ch. Bakerio gyvenimo tarpsnį, kai muzikantas mėgino grįžti į gyvenimą, susigrąžinti jį ir galiausiai... Bet viską šįvakar pamatysite patys „Elito kine“ 21.30 per LRT PLIUS.

Kitas svarbus kūrinio segmentas – 6-7 dešimtmečiai, džiazo aukso amžius, kai juodoji muzika konfrontavo su baltaisiais muzikantais. Anot J. Grickevičiaus, patenkama į labai gilių visuomeninių išgyvenimų lauką.

„Po Antrojo pasaulinio karo vos atsigavusi visuomenė sprendžia, kurį kelią jai rinktis, ir džiazo muzikantai čia atsiduria epicentre. Ch. Bakeris mėgina pelnyti legendinio trimitininko Mileso Daviso pripažinimą, kuris filme rodomas kaip pilkasis kardinolas“, – sako laidos „3 minutės iki kino“ vedėjas.

Kai kurios R. Budreau kūrinio detalės kelia rimtų dvejonių, bet J. Grickevičius įsitikinęs, kad filme verčiau kreipti dėmesį ne į jas, o žmogaus kovą su savimi, vidiniais demonais ir priklausomybėmis.

Pats Julijus prisipažįsta nesąs didelis kino gerbėjas, žinovas. „Paprastai kinas mano gyvenime atsiranda dėl kokių nors kitų priežasčių – muzikos, literatūros, asmenybių, siužetų, kurie yra paremti literatūros kūriniais. Man tai priemonė pažinti literatūrą ir muziką. „Kinas dėl kino“ randasi retai, o kinas dėl ko nors – taip“, – nusišypso J. Grickevičius.

Labiausia mėgsta istorinius filmus. Paauglystėje svaigindavausi tokiais kūriniais, kaip „Prancūzijos revoliucija“, „Getisbergas“, Sergejaus Bondarčiuko „Karas ir taika“, „Vaterlo“. Jie nesinaudojo istorija kaip fonu, o pasakojo ją.

Gerokai į atmintį jam įsirėžęs literatūros ir kino derinys – Milano Kunderos „Nepakeliamo būties lengvumo“ ekranizacija. „Susižavėjęs autoriumi, smalsiai stebėjau, kaip knygos pasaulį režisierius simbolių kalba geba perkelti į kiną“, – pasakoja pašnekovas.

3 minutės iki kino, kaip ir 3 minutės iki muzikos kūrinio ar knygos, anot J. Grickevičiaus – nepaprastai svarbios. „Kartais jų pakanka, kartais reikia ir 30 minučių ar net trijų valandų. Manau, „3 minutės iki kino“ turėtų praverti duris į konkretų filmą – jo pasaulį, laiką, kontekstą, spalvas, kvapą, motyvaciją arba nepaprastai įdomų emocinį turinį. Man atrodo, kad „3 minutės iki kino“ anonsuoti, iš kur ir kodėl šis filmas žiūrovui gali papasakoti daugiau“, – reiškia įsitikinimą J. Grickevičius.