Ramūnas Čeponis – menininkas, savo paveikslus kildinantis iš maldos, sakralaus susikaupimo, prisiminimų ir tylos. Vakar naujoje galerinėje erdvėje, atvertoje Bernardinų bažnyčioje, pristatyta garsaus lietuvių dailininko abstrakcionisto tapybos paroda „Laikas išeiti, laikas sugrįžti“.
R. Čeponio tapyba – savita, išskirtinė, kupina rimties ir filosofinio gylio bei formos ir spalvų pajautos, jų meistriško suvaldymo. Parodos pristatymas taip pat buvo išskirtinis, neįprastas, neformalus. Autorius sukvietė gausiai susirinkusius lankytojus į užtemdytą patalpą ir pasiūlė leistis kelionėn į save.
Ant monumentalių juodai-baltų drobių projektuoti paties R. Čeponio filmuoti buitinio gyvenimo kadrai, prieš 40 metų išgyventų akimirkų veržlumas, nerūpestingos nuotaikos. Atpažįstamus vaizdus avangardiškai keitė abstrahuoti.
Fluksišką kasdienybės kaip meno pojūtį sustiprino ir gyvai paties menininko skaitomos literatūrinių kūrinių ištraukos. Neskubriu ritmu žiūrovai ir klausytojai buvo vedami per Hanso Urso Von Balthasaro knygos „Pasaulio širdis“ ir Rainerio Maria Rilke`s eilėraščių ciklo „Valandų knyga“ mintis apie laiką, tikėjimą ir kitas vertybes. R. M. Rilke`s poezijos nuotrupos regimos ir pačioje parodoje, jos „įrėmina“ kiekvieną ekspozicijoje esantį paveikslą.
Šiame parodos pristatyme autorius sukūrė meditacijos, maldos ar tiesiog dvasinę erdvę, į nedalomą visumą susiejęs tekstus, savo paveikslus ir vaizdo medžiagą. Autorius pasakojo siekęs „nusiasmenininti“ ir atsigręžti į bendražmogiškus fenomenus. R. Čeponis teigia norėjęs „akcentuoti visuotinę atmintį, primirštą prigimtį, sąlyčio su Dievu praradimą, pamatines vertybes: laisvę, meilę, ramybę, laimingą gyvenimą.“
Bažnyčios aplinka padeda autoriui sukurti dvasinį parodos potyrį. Pasak menotyrininkės Ritos Mikučionytės, R. Čeponio darbai, inspiruoti gilių tikinčiojo išgyvenimų, yra kupini vidinių atsivėrimų ir amžinybės pojūčio.
Tapytojas tvirtino nieko neliepiantis, bet sukuriantis sąlygas susirinkusiųjų sielai judėti, pažadinti atmintį. Sielovadininkė, rašytoja ir žurnalistė Elvyra Kučinskaitė pažymi, kad dailininkas renkasi „nuogą, lakonišką, bežadį, kviečiantį įtempti vidinę klausą ir regą“ kalbėjimo kūryboje būdą, „atsisakantį apibrėžti tai, kas yra neapibrėžiama, ne vienmatiška“.
Dailininkas visada kuria instaliatyvias ekspozicijas – tapytojui rūpi sukurti parodą kaip vientisą kūrinį. Ir paveiksluose, ir parodinėje erdvėje jis susitelkia į ritmo poveikį, pauzės reikšmę. Visos R. Čeponio ekspozicijos – įvietintos – pasirinktos ir perkeistos pagal konkrečios idėjos poreikius. R. Čeponio paroda „Laikas išeiti, laikas sugrįžti“ veikia kaip tam tikra atminties metafora.
Per pristatymą kalbėjęs Lietuvos filosofas, kultūrologas, menotyrininkas, civilizacijos teoretikas Antanas Andrijauskas pabrėžė, kad R. Čeponis tyliai, nesireklamuodamas daro tikrai didelius dalykus, akcentavo jo kūrybos energetiką. O patį pristatymą prilygino pokalbiui su dievais.
Pasak jo, R. Čeponis pasižymi tokia koloristine kultūra, kurią galbūt turėjo tik Čiurlionis“. Menotyrininkas žavėjosi trapiu, dramatišku kaligrafiniu R. Čeponio potėpiu, kompozicijos jausmu, laiko tėkmės pajauta.
Kaip pastebi dailėtyrininkė Viltė Visockaitė, R. Čeponio darbai artimi abstraktaus ekspresionizmo stilistikai, tačiau viskas atliekama santūriau, subtiliau. „Menininko potėpis prislopintas, o grynos spalvos sluoksniais lipa viena per kitą, tuo pačiu persišviečia ir nyksta“, – komentuoja V. Visockaitė. Lankantis parodoje, ypatingai įdomu gyvai stebėti tiršto dažo potėpį, tai priartėjant prie paveikslo, tai atsitraukiant nuo jo. Fizinis ir mentalinis judėjimas sužadina asmeninius atsiminimus.
R. Čeponio parodą „Laikas išeiti, laikas sugrįžti“ Bernardinų bažnyčioje galima aplankyti iki vasario 26 dienos.
