Architekto išsilavinimą turintis Tadas Kazakevičius kuria „Odę paskutiniam dirbančiam žmogui“ – fotografijų ciklą apie nemodernizuotus Lietuvos fabrikus ir jų darbuotojus. Vos užmezgęs ryšį su praeitimi sako norintis išsitraukti fotoaparatą.
Įamžindamas dirbančiuosius fabrikuose ir gamyklose, kūrėjas teigia tęsiantis Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas.
T. Kazakevičius fotografuoti pradėjo vos prieš 12 metų, tačiau dabar vadinamas vienu žinomiausių Lietuvos dokumentinės fotografijos kūrėjų. „Fotografija man yra kaip laiko mašina, ji padeda sugrįžti atgal ir išsaugoti praeities akimirkas ateičiai“, – yra sakęs T. Kazakevičius.
LRT RADIJO laidoje „10–12“ jį kalbino Giedrė Čiužaitė.
– Ar jus galima vadinti dokumentinės fotografijos kūrėju, siekiančiu įamžinti tai, ko greitai nebeliks?
– Manyčiau, galima taikyti tokia formuluotę. Esate teisi sakydama, kad mane iš dalies traukia jausmas, jog kas nors išeis, todėl egzistuoja didelis noras vienokiu ar kitokiu būdu tai įprasminti. Vos tik pajuntu kokį nors ryšį su praeitimi, noriu išsitraukti fotoaparatą.
Daugelis manęs klausia, kodėl blaškausi, kodėl nežiūriu į tai, kas yra dabar, kodėl mane jaudina tai, kas buvo. Nors iš pradžių galvojau, kad tai didžiulis trūkumas, ilgainiui suvokiau, kad nereikia nuo savęs bėgti. Supratau, kad tai yra išskirtinumas. Leidau šiam dalykui pavirsti ne trukdžiu, o kūrybos varikliu.
Vos tik pajaučiu kokį nors ryšį su praeitimi, noriu išsitraukti fotoaparatą
– Kvietėte žmones pranešti apie apleistus fabrikus?
– Mane traukia vis dar veikiantys, nemodernizuoti fabrikai, kur yra daug žmogaus rankų darbo. Visada norisi, kad žmonės praneštų apie esančius fabrikus ar gamyklas.
Aš turėjau užsakomąjį fotografinį darbą, kai teko apsilankyti viename iš fabrikų. Važiuojant greitkeliu pravažiuojama pro daug dalykų, į kuriuos nenusukama. Nutiko labai panašiai, kol neįėjau į vieną iš fabrikų ir nepamačiau jo grožio ir socialinio aspekto, kai žmonės dirba viename fabrike ir juos sieja socialiniai ryšiai. Atrodytų, kad tai yra praeities pasaulis, kad tai girdime tik iš senelių ar tėvų pasakojimų, bet iš tiesų tai yra netiesa. Nors manau, kad industrija bus modernizuota ir pakeista, ji niekur nedings, o tik įgaus kitokią formą. Kaip bebūtų, mane labiausiai žavi socialinis aspektas. Šiuo metu gyvename ketvirtoje pramonės revoliucijoje, todėl aš ieškau, kas yra išlikę iš pirmų trijų.
– Kaip jūs radote „Albertą dažytoją“ ?
– Jis dirba kompresorių gamykloje Panevėžyje. Radau jį lankydamasis fabrike. Tą fabriką man rekomendavo vienas draugas, gyvenantis Panevėžyje ir turintis pažinčių fabrike. Dažnai atvažiuoju porai valandų ar pusdieniui, vaikštinėju ir ieškau gražių dalykų, bendrauju su žmonėmis. Lygiai taip pat, kaip važiuotum į kaimą ir bendrautum. Kai kur nors užčiuopiu praeitį, imu spirgėti ir visiems pasidaro labai linksma. Jie visi mane labai draugiškai priima.
Kai kur nors užčiuopiu praeitį, imu spirgėti ir visiems pasidaro labai linksma
– Kaip jie reaguoja į pavadinimą, kad tai „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“?
– Galbūt tas pavadinimas labiau kilo po to, kai jau buvau ganėtinai nemažai padirbėjęs. Visada apie tai galvojau, bet neįvardijau. Visada pasakojau, apie ką nors. Susilaukiu neįtikėtinai daug palaikymo. Puikiai suprantu, kad pramonė eina kartu su menu. Kastuvai, atviros liepsnos demonstruoja tai, ką mes matome dokumentiniuose filmuose, kaip mes tai matėme tapytojų paveiksluose 19 amžiaus pabaigoje ar 20 amžiaus pradžioje. Matai, kaip saulės šuoras persmelkia didžiulius garų debesis ir galvoji „wow, čia nebe fotografija, o tapyba“.
Dėl to mane tai labai traukia. Mane domina tai, kur yra išlaikytas 20 amžiaus supratimas apie industriją. Aš vis dar tęsiu Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas, nes man žmogus yra prioritetas, tai esminė fotografijos ašis ir tai mus visus vienija.
Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
