Kultūra

2020.01.24 09:48

Žvėryno kompozitorių kotedžai: po Juzeliūnų terasą su riedlente ir balalaika

LRT PLIUS laida „Atspindžiai. Paveldo kolekcija“, LRT.lt2020.01.24 09:48

Būtent kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno buto Žvėryne interjeras XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje čekų dizaino žurnale buvo pristatytas kaip modernaus interjero pavyzdys. J. Juzeliūno butas įkurtas kūrėjams skirtų kotedžų bloke, kurio kaiminystėje keleriais metais vėliau pastatyti Kompozitorių sąjungos namai.

Architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė kalbina kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno sūnų Gediminą Juzeliūną. Habil. dr. G. Juzeliūnas, Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto išskirtinis profesorius, Lietuvos mokslų akademijos narys pasakoja apie gyvenimą Žvėryno Kompozitorių sąjungos komplekse, kaip kotedžai atsirado, kaip jie buvo įrengti. J. Juzeliūno bute išlikęs vienas autentiškiausių interjerų.

– Jūsų tėvas Julius Juzeliūnas buvo vienas iniciatorių, kad atsirastų šis kompleksas tokioje unikalioje vietoje?

– Taip, pradžioje buvo kalbama apie sklypą už Vyriausybės svečių namų, link Karoliniškių. Su mumis gyvenusi mano mamos teta pastebėjo, kad per toli bažnyčia. Tad buvo parinkta ši vieta.

– Tie sublokuoti nameliai buvo ekonomiški, nepranoko tuo metu įvestų standartų neviršyti 60 kv. m. gyvenamojo ploto. Tačiau jie buvo ir unikalūs – tokių butų, įrengtų per du aukštus, su terasomis, apsuptų gražiu kraštovaizdžiu, nebuvo. Kompozitoriai argumentavo, kad jų darbo su muzika triukšmas kaimynus išvestų iš proto. Todėl jiems reikia atskirų namelių su atskirais kūrybiniais kambariais, kur stovėtų fortepijonas.

– Kompozitoriai buvo jauni, aktyvūs, visi kurdavo. Būdavo, girdi, tai vienas skambina, tai kitas, gali visus išgirsti. Kieme žaizdavau su jų vaikais, mano bendraamžiais.

– Šiandien tai privatūs namai, matome ir tvoras. Kaip anksčiau buvo?

– Anksčiau jokios privačios nuosavybės nebuvo. Dabar atrodo viskas kitaip, anksčiau nebuvo takelių. Priešais Jurgio Gaižausko namą buvo vaikų žaidimo aikštelė, žiemą padarydavo čiuožyklą.

– V. Čekanauskas pasakojo, kad pusrūsį oficialiai pavadino skalbykla, išvengiant priskaičiavimo gyvenamajam plotui. Tačiau su visais gyventojais buvo sutarta, kad jie gali tą plotą naudoti taip, kaip nori. Ten įsikurdavo kambarių savo vaikams. Kaip buvo Jūsų šeimoje?

– Mūsų bute gyveno daug žmonių – šeši: tėvai, brolis, sesuo, dar su mumis gyveno mano senelės sesuo. Visiems kambarių nebuvo, tad aš gyvenau tokiame neva sandėliuke.

Tėvas sugalvojo, kad reikia priestato. V. Čekanauskas davė leidimą. J. Juzeliūno kūrybinį kabinetą tuomet įkūrė terasos prie lauko išėjimo vietoje. O apačioje man padarė tokį mažesnį kambarėlį, tad aš persikėliau į jį, geresnį.

Viršuje atsirado didelė terasa su vaizdu į Neries upę. Iš Tartu parsivežiau riedlentę ir pradėjau važinėti ja po terasą. Tuo metu taip pat mokiausi groti balalaika. Sugebėjau suderinti: vienu metu groti balalaika ir važinėti riedlente.

– Šiame kabinete, minėjote, tėvas pats sumūrijo židinį?

– Taip, užuot samdęs meistrus, pats vartė žurnalus, tik, matyt, kažkur suklydo, židinys visą šilumą ištraukia.

Mano tėvas buvo nagingas. Skalbyklą įrengė ir apkalė šaliuote, kaip tada buvo madinga, apšildė, pats viską padarė. Bute stacionarus stalas netilpo, pritaisė varstomą stalviršį, prie jo ruošdavau namų darbus.

– Matome ir daug meno kūrinių.

– Paveikslas sukurtas Leopoldo Surgailio, o vitražas – L. Surgailio sūnaus Andriaus Surgailio.

– Ar Jums svarbu išsaugoti šio laikmečio interjerą, ar planuojate jį keisti, atnaujinti?

– Teisingiausias sprendimas – palikti taip, kaip dabar yra. Aišku, kai kas reikalauja remonto, tačiau planuoju palikti visą dizainą, pertvarų negriauti, palikti autentiškai.

– Ir labai įdomu, kad būtent šito buto interjeras 1968 m. čekų dizaino žurnale buvo pristatytas kaip modernaus interjero pavyzdys.

Iš kabineto išeiname į koridorių, prieškambarį. Sovietiniame projektavime plotas buvo skirstomas į gyvenamąjį ir negyvenamąjį. Kotedžus projektavęs architektas V. Čekanauskas pasakojo, kaip jis „sužaidė“, kad neviršytų 60 kv. metrų gyvenamojo buto ploto. Koridorius, virtuvė, sanitariniai mazgai buvo įvardijami negyvenamu plotu.

Svetainėje įdomu pažiūrėti, kaip iš standartinių elementų architektas sugebėjo sukurti nestandartinę erdvę. Už baldinės pertvaros, erdvę transformuojančio baldo, yra virtuvė, kitoje pusėje – svetainė. Kad galėtumei patiekti maistą, įtaisytos atidaromos durelės. Virtuvės pusėje įmontuotos spintelės, atsidarantis baras.

J. Juzeliūno darbo kambarys – didžiausias buto kambarys, su langais iš abiejų pusių. Įdomu, kad yra išlikęs originalus interjeras, kurį ir projektavo architektas V. Čekanauskas. Knygos – iš originalios kompozitoriaus bibliotekos.

Kitas J. Juzeliūno sūnus – kompozitorius, Lietuvos kompozitorių sąjungos narys Tomas Juzeliūnas – pasakoja apie tėvo veiklą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikais.

Plačiau – reportaže:

Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Skandinavija Lietuvoje: Kompozitorių namai – pokarinio modernizmo šedevras