Kultūra

2020.01.21 15:26

Rekordiniame ukrainiečių filme apie Donecką – „kiborgų“ kraujas, prakaitas ir ašaros

Hromadske, LRT.lt2020.01.21 15:26

2014-ųjų spalis tapo 242 dienas trukusių karščiausių mūšių dėl Donecko tarptautinio oro uosto mėnesiu. Skirtingose terminalų pusėse užsibarikadavę Ukrainos kariai ir apsišaukėliškos „Donecko Liaudies Respublikos“ (DLR) smogikai kovėsi dėl modernaus, prieš 2012-ųjų Europos futbolo čempionatą renovuoto oro uosto kontrolės. Galiausiai Ukrainos pusė mūšį pralaimėjo, po jo iš oro uosto liko tik griuvėsiai.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske.ua“ originalus kūrinys.

Įvykiai Donecko oro uoste paliko neišdildomą pėdsaką ukrainiečių sąmonėje, o mūšio prisiminimas kelia ir pasididžiavimą, ir skausmą. Neseniai ši istorija buvo perkelta į kino ekraną – virto filmu „Kiborgai“. Jis jau pasiekė šalies kino teatrų lankomumo rekordą.

„Filmo keliami klausimai nėra nauji – juos nuolat išsakome sau ir vieni kitiems, – teigia „Kiborgų“ režisierius Achtemas Seitablajevas. – Tačiau fronte jie įgyja visai kitą prasmę, kitokią emocinę vertę.“

„Kiborgų“ premjera įvyko gruodžio 6-ąją – Ukrainos ginkluotojų pajėgų dieną. Remiantis valstybinės kino agentūros „Deržkino“ duomenimis, jau per pirmąją savaitę juosta pagerino Ukrainos rekordą, uždirbusi 8,2 mln. grivinų (262 tūkst. eurų).

Ukrainos vyriausybės finansinės paramos sulaukęs filmas per pietų pertrauką rodytas net Aukščiausioje Radoje. Juostos kūrybinė grupė kartu su Ukrainos „Povernys Žyvym“ („Grįžk gyvas“) fondu dalį pajamų, gaunamų už kiekvieną bilietą, skiria žuvusių karių šeimoms.

„Kiborgai“ Donecke įgijo naują prasmę

Terminas „kiborgai“ po užsitęsusių mūšių dėl strategiškai itin svarbaus Donecko oro uosto Ukrainoje įgijo visiškai naują prasmę. „Ne paslaptis, kad šis oro uostas tapo simboliu“, – sako A. Seitablajevas.

Nėra iki galo aišku, kaip kilo mintis Ukrainos karius vadinti „kiborgais“, tačiau viena teorija teigia, esą Rusijos remiami separatistai pirmieji pavartojo šį žodį atkakliems savo priešininkams apibūdinti. Niekaip negalėdami palaužti ukrainiečių pasipriešinimo mūšiuose prie oro uosto, jie, teigiama, pasakė: „Tai ne žmonės, tai – kiborgai.“

Anot A. Seitablajevo, mintis susukti filmą apie „kiborgus“, net ir žinant, kad kariai nesidžiaugia taip vadinami, kilo tada, kai jis vedė Rytų Ukrainoje kovojantiems ukrainiečiams skirtą laidą „Drąsiosios širdys“. Viename oro uostui skirtame jos epizode dalyvavo net devyni „kiborgai“.

„Pažvelgęs jiems į akis, išklausęs jų istorijų supratau, kad turint visas priemones juostai susukti, būtų neatleistina to nepadaryti“, – aiškina A. Seitablajevas.

Filme kariai vaizduojami svarstantys, kas juos privertė eiti kariauti. „Kai žmogus žino, kad bet kuri akimirka jo gyvenime gali būti paskutinė, jam labai svarbu apmąstyti, kas jį atvedė prie fronto linijos, ką jis gina, kur jis grįš po karo ir ką veiks“, – portalui „Hromadske“ pasakojo A. Seitablajevas.

Keletas tokių pokalbių vyksta tarp dviejų pagrindinių veikėjų: Mažoro (ukrainiečių žargonu taip vadinamas po laiminga žvaigžde gimęs žmogus), kurį vaidina Makaras Tichomirovas, ir Serpenio (lietuviškai – Rugpjūčio), kurį įkūnija Viačeslavas Dovženka.

Mažoras jaunas ir šiek tiek impulsyvus. Jis elgiasi kaip tinkamas ir nėra linkęs klausyti nurodymų iš aukščiau. Jis kaltina vyresniąją kartą – tokius žmones kaip Serpenis – „sugriovus Ukrainą“.

„Kiek tau dar reikia oro uostų ir Černobylių? – išrėkia jis Serpeniui per emocijų protrūkį. – Dėl tokių kaip tu šalis pralaimi. Aš tik pradedu už ją kovoti.“

Kodėl „Kiborgai“ sulaukė tokios didelės sėkmės?

A. Seitablajevas mano, kad filmo sėkmę nulėmė tai, kaip jame derinama uždara erdvė, nedidelis veikėjų skaičius ir apibrėžtas laikas. „Anot pasaulinio lygio teatro kūrėjų, tai yra puikios sąlygos esminiams žmonių konfliktams atvaizduoti“, – sako režisierius.

„Kiborgai“ buvo filmuojami Kriukivščinos kaime Kijevo rajone ir Hončarivsko šaudymo poligone Černihivo rajone. Scenarijų parašė viena žymiausių Ukrainos dramaturgių Natalija Vorožbit, o redagavo patys „kiborgai“.

„Rašydama scenarijų N. Vorožbit rėmėsi „kiborgų“ atsiminimais. Po to jie atidžiai perskaitė rankraštį, ką reikėjo, pataisė, pateikė savo pasiūlymų, į kuriuos mes, suprantama, atsižvelgėme,“ – pasakoja A. Seitablajevas.

Režisierius teigia turįs asmeninį santykį su Ukrainos įvykiais. Kai jam buvo 17, šeima persikraustė gyventi į Krymą. Ten jis mokėsi koledže, vėliau, baigęs universitetą Kijeve, grįžo dirbti į Simferopolio teatrą.

„Kai kurie žmonės nepripažįsta karo, – sako jis. – Bet aš jį matau. Tai – mano skausmas. Jau ketverius metus nebuvau Kryme, per tą laiką tik dukart buvau susitikęs su tėvais. Todėl man ir rūpi, todėl ir pasakoju šias istorijas.“

Ukrainos naujienų portalui „Glavcom“ filmo režisierius sakė, kad galimybe demonstruoti „Kiborgus“ jau susidomėjo JAV, Kanada, Lenkija ir kai kurios Baltijos šalys.

Vis dėlto vienas maloniausių dalykų, anot A. Seitablajevo, yra teigiami karių ir su kariuomene susijusių žmonių atsiliepimai. „Buvau labai pamalonintas, kai po filmo premjeros vieno Ukrainos jūrų pėstininkų bataliono vadas pasakė „puiku“, atidavė pagarbą ir išėjo, – pasakoja A. Seitablajevas. – Tokios akimirkos iš tiesų motyvuoja.“