Kultūra

2020.01.26 15:00

Marija Drėmaitė atskleidžia, kaip garsus architektas į Vilnių Suomiją perkėlė

LRT PLIUS laida „Atspindžiai. Paveldo kolekcija“, LRT.lt2020.01.26 15:00

Kaip septintajame dešimtmetyje sovietinės masinės statybos kontekste galėjo iškilti skandinaviško stiliaus Kompozitorių sąjungos namai? Tokiame projekte negalėjo būti apsieita be improvizacijos ir kūrybiškumo. Tai liudija jau vien iš siurblių pagaminti šviestuvai.

Architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė pasakoja: „Kompozitorių sąjungos kvartalas Vilniuje, Žvėryne, yra įdomus ir retas ankstyvojo pokarinio lietuviško modernizmo pavyzdys.“ Neįprasta ir tai, kaip toks unikalus kompozitorių miestelis galėjo atsirasti sovietinės masinės gyvenamosios statybos kontekste.

Pasak architektūros istorikės, pirmiausia tai galima susieti su pačių kompozitorių iniciatyva. Kūrybinių sąjungų nariai (rašytojai, dailininkai ir kt.) nuo 1953 metų turėjo privilegiją gauti papildomą darbo kambarį arba dirbtuvę, kuri buvo neįskaičiuojama į gyvenamąjį plotą. Ir kai buvo sumanyta, kad reikia pastatyti naują gyvenamąjį kompleksą su perklausų sale kompozitoriams, kompozitorių sąjungos nariams, įgyvendinti idėją padėjo daug asmeninių ryšių. Kompozitoriaus Vytauto Laurušo brolis Ignas Laurušas, kuris tuo metu savivaldybėje arba Vykdomajame komitete dirbo vyr. dailininku, įkalbėjo Vilniaus vyriausiąjį architektą Vladislovą Mikučianį skirti sklypą Žvėryne.

Buvo parinkta visiškai neurbanizuota vietovė. Sumanymas statyti šešiolika sublokuotų kotedžų yra unikalus. Tarpukariu tokių pastatų nebuvo statoma Lietuvoje. M. Drėmaitė pasakoja, iš kur architektams kilo tokia idėja: „1959 m. architektai pradėjo važinėti į užsienį. Architektai Vytautas Čekanauskas ir Vytautas Brėdikis, laimėję vidinį konkursą projektuoti šį kompleksą, buvo sužavėti tuo, ką pamatė Suomijoje.“

Anot M. Drėmaitės, 1958–1960 m. Lietuvos architektūroje galime matyti lūžį, perėjimą į modernzimą. Tas perėjimas nebuvo paprastas ir savaime suprantamas. „V. Brėdikiui ir V. Čekanauskui buvo po 29 metus, kai jie projektavo šį kompleksą. Jie buvo jauni, ambicingi, neseniai baigę architektūros studijas. Šiai architektų kartai Vilniaus dailės akademijoje (tuo metu dar vadintame Valstybiniu dailės institutu) studijose buvo diegiama stalinistinio principo architektūra. Tačiau tas atlydžio laikotarpis jau buvo jaučiamas. Patys architektai savo prisiminimuose liudija užgimusį troškimą priklausyti modernistinės architektūros tarptautinei bendruomenei“, – pasakoja profesorė.

Jaunieji įkvėpimo sėmėsi iš dviejų šaltinių. Vienas jų buvo tarpukario Kauno architektūra, nes ją dar buvo galima pamatyti ir paliesti. Kita kryptis – Vakarų modernistinė architektūra. Pirmiausia tai buvo fragmentinis jos pažinimas, susikurtas iš archtektūrinių žurnalų, tačiau „architektų kelionė į Suomiją 1959 m. tuo ir buvo svarbi, kad jie pirmą kartą susidūrė su modernia pokarine architektūra gyvai. Jie pamatė, kaip pastatai įkomponuoti kraštovaizdyje, jų sąveiką su kitais pastatais, kokios naudotos medžiagos. Čekanauskas tvirtino, kad po kelionės į Suomiją pasikeitė medžiaginis projekto sprendimas. Jis nutarė naudoti raudonas plytas, rupų tinką, akmenį, daug medžio, pamatęs, kaip moderniai tos medžiagos gali atrodyti“, – komentuoja M. Drėmaitė.

Atsisakyta etnografinių raštų, puošybinių elementų, remtasi grynai medžiaga, proporcija. Sukurtas įlaužtas peteliškės formos stogas. Pasak architektūros istorikės, „tai – madingas penkiasdešimtųjų metų Vakarų modernizmo sprendimas, nes gelžbetoninė konstrukcija jau leido tokį stogą įgyvendinti. Panaudotas ir terasuojantis žemėjantis kraštovaizdis, palikti medžiai. Visa tai rodo didelį troškimą atrodyti kitaip, ne sovietiškai. Ir pastatas iš tiesų atrodė labai skandinaviškai.“

Interjere galime matyti dar daugiau naujoviškų, modernistinių sprendimų. Siekta viską sukurti iš kuo paprastesnių vietinių medžiagų, iš to, ką galima rasti po ranka, apsieiti be jokių papildomų dekoro elementų, norėta patrauklaus, jaukaus, estetiško interjero. Didžiulis langas sukuria santykį tarp interjero ir eksterjero, leidžia gamtinėms erdvėms persilieti į vidų.

Eksterjere naudotos raudonos plytos pritaikytos ir interjere. Ta medžiagų įvairovė, kurią galime matyti išorėje, egzistuoja ir interjere. „Interjere nerasite jokių papildomų dekoro elementų – tik proporcija, paviršius, spalva, medžiagos išryškinta faktūra. Atviri laiptai – taip pat naujoviškas sprendimas. Kaip išorė susilieja su vidumi, taip ir pirmo ir antro aukšto erdvės susilieja per šiuos atvirus laiptus: nėra pertvarų, durų, ateinate tiesiai į viešą holą“, – pastebi M. Drėmaitė.

Holas – bendra erdvė, svetainė. Unikalu, kad architektas čia suprojektavo židinį. Tai yra laisvalaikio erdvė, skirta susiburti aptarti, pabūti kartu. Didelis langas suprojektuotas tam, kad atsivertų kuo daugiau kraštovaizdžio. „Pasirinktas funkcionalistinis dizainas, jį turbūt geriausiai atspindi variniai šviestuvai. Architektai, ieškodami modernistinių formų, panaudojo Vilniaus elektros gamykloje gaminamų siurblių „Saturnas“ korpusus, juos išėmė ir nupatinavo“, – architektų išradingumą akcentuoja M. Drėmaitė.

Šiuo metu šioje erdvėje vyksta skulptoriaus Nerijaus Ermino paroda „Svetainė“. Jo kūriniuose panaudotos medžiagos, paviršiai, baldų ir namų apyvokos dekoro elementai būtent iš to sovietinio laikotarpio.

Mažoje jaukioje kamerinėje perklausų salėje buvo atliekami, aptariami kūriniai. Vienas svarbiausių architektūrinių sprendimų čia – lenktos, medžiu apkaltos lubos. Šis architekto sumanymas skirtas akustikai pagerinti. Lygiai tokias pačias lenktas lubas, apkaltas medžiu, galime pamatyti 1935 m. Vyburgo (Vypurio) mieste pastatytoje Alvaro Aalto suprojektuotoje bibliotekoje su muzikos sale. V. Čekanauskas yra sakęs, kad Alvaras Aalto yra jo dievas, kad iš jo mokosi. Iš tiesų iš Alvaro Aalto, iš suomiškos architektūros, V. Čekanauskas pasiskolino daug detalių, bet, aišku, tai nėra tiesmukos kopijos. Nestinga interpretacijos, įkvėpimo, mokomasi suvaldyti erdves, panaudoti natūralias medžiagas.

Kompozitorių sąjungos kompleksas – tiek gyvenamieji namai, tiek perklausų salė – yra ryškiausias ir švariausias suomiško modernizmo perkėlimas į Vilniaus aplinką, į lietuvišką aplinką.

Plačiau – reportaže:

Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Skandinavija Lietuvoje: Kompozitorių namai – pokarinio modernizmo šedevras