Kultūra

2020.01.20 10:28

Federico Fellini – 100: jis visada buvo toks „prispausta uodega“

žiūrėkite reportažą
Neringa Kažukauskaitė2020.01.20 10:28

Sausio 20-ąją vienam žymiausių 20 amžiaus kino režisierių Federico Fellini (1920–1993) sukaktų šimtas metų. Pradėjęs nuo neorealizmo, atspindėjusio skurdų gyvenimą pokarinėje Italijoje, jis sukūrė labai savitą, su niekuo nesupainiojamą kino stilistiką. Išgirdę apibūdinimą feliniška, net gal niekada nematę jo filmų, žinos, kad kalbama apie fantasmagorišką vaizduotės šėlsmą, tragikomiškas intonacijas ir gilų, jautrų emocingumą.

Apie tai, kaip ir kieno šiandien žiūrimi didžiojo italų režisieriaus filmai, kalbamės su filosofu, Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesoriumi, rašytoju, vertėju iš italų kalbos Kristupu Saboliumi. Visą šį pokalbį pamatysite naujoje, kinui skirtoje laidoje „Čia kinas“, kuri LRT PLIUS pasirodys vasario 1 dieną 10 valandą.

– F. Fellini yra vienas svarbiausių režisierių kino istorijoje, vienas labiausiai įtakojusių kino kalbos raidą. Jo juostos nuolat geriausių visų laikų filmų sąrašų viršūnėse, tačiau gyvenimo pabaigoje jis sakė: „Mano žiūrovas mirė.“ Ar šiandienos žiūrovams jo filmai tėra kino istorijos dalis, kurią reiktų žinoti, ar jaudinantys kino kūriniai, padedantys suvokti pasaulį ir save?

– Geras klausimas, kurį galime apsukti ir paklausti kitaip: kas šiandien žiūri Fellini filmus? Šiandien auditorija tokia fragmentuota, kad reikėtų klausti duomenis valdančių sistemų, pvz. „Netflix“, kurie galėtų tai pastebėti.

Aišku, kad Fellini visada turėjo savo auditoriją ir turės. Kitas klausimas, ar jo kinas, kurį jis kūrė, šiandien turėtų pasisekimą, ar jis atliepia šiandienos dvasią. Kino istorijoje matome tam tikrus Fellini įtvirtintus tipologinius kinematografinės kalbos atributus. Nors kartais to nepastebi iš pirmo žvilgsnio, bet jis suformavo mąstymo būdą, tam tikrą manierą, supratimą, aptinkamus Davido Lyncho, Timo Burtono, Michelio Gondry ir kitų režisierių, kuriems svarbi kino kaip sapno tema, filmuose.

Iš Fellini kaskart iš naujo mokomasi, kai kurie dalykai yra, sakyčiau, įspausti į kinematografinį mąstymą. Fellini nemirtingas daugeliu požiūrių. Ir tuo, kad kiekvieną kartą, kai peržiūri jo filmą, kurį jau primiršai, pasirodo, ir to neatsimenu, o čia dar buvo ir tai...

Kitas dalykas, kas vyksta su kinu ir jo statusu šiandien. Kinui visada rūpėjo tikrovės tema, nuo Dzigos Vertovo laikų jis veikia kaip realybės užčiuopimo ir apmąstymo technika. Tačiau 20–21 a. sandūroje kine stebėjome posūkį į įvairiaus tipo realizmą, kurio centre atsidūrė socialinė problematika, asketiška kino kalba, įvairios paradokumentalumo formos. Toks realistinis kinas, priemonės, kuriomis jis buvo išgaunamas, tarsi diskreditavo tokį kiną, kokį kūrė Fellinis.

Jo tikrovė, kurioje daug fantasmagorijos, cirko, klounų, nerealių atributų, tapo „pašalinė“, toks tikrovės „antstatas“, o kas jau tikrai realu – tai tie socialiniai santykiai. Fellinio požiūris į socialumą truputį kitoks negu daugybės tokio kino autorių. Gal tik Paolo Sorrentino filmai parodė, kad nuo Fellini toli nepabėgome, jo „Didis grožis“ persmelktas feliniška maniera.

Tačiau šiandieninį žiūrovą, kuriam pirmą kartą parodytume Fellini filmus, gali ištikti tas pats, kas ir jo filmo „Interviu“ (Intervista, 1987) herojus. Kai jau nebe pirmos jaunystės Marcello Mastroianni su Anita Ekberg žiūri „Saldaus gyvenimo“ (La dolce vita, 1960) kadrus, kuriuose jie jauni. Matai, kad kažkas praėjo, negalime to priimti be refleksijos, be tam tikro santykio.

Kai Fellini kūrė, jo kai kurie filmai buvo labai žiūrimi. Daugeliu požiūriu, jį buvo galima vadinti populiariu režisieriumi. Būtent tai, manau, ir pasikeitė.

– Turbūt negrįžtamai praėjo tie laikai, kai buvo kuriami visų laukiami kino šedevrai, filmai, tapsiantys įvykiu, ir vienaip ar kitaip paliečiantys kiekvieną jį mačiusį?

– Išgyvenome radikalią technologinę revoliuciją. Tas pokytis daug didesnis, nei tada, kai atsirado televizija. Dabar, kai atsirado internetas, naujos platformos, kuriose jau vyksta didžiųjų režisierių filmų premjeros, deja, nebeliko to bendrystės jausmo, žiūrėjimo kartu salėje ritualo.

Ne tik Fellini, bet ir kitų didžiųjų meistrų filmų žiūrėjimo, nebejungia bendrystės ritualai, nebeliko tos „kino komunijos“, kuria dalinamės tą akimirką suėję į kino salę. Dabar mes daug labiau fragmentuoti.

– Yra toks apibūdinimas „feliniškas“. Ką jis talpina, ką reiškia? Man rodos, visų pirma, įtemptą vaizduotės gyvenimą, kurį režisierius laikė „neįkainojama dovana kinui, kurią reikia puoselėti“.

– Savo prisiminimuose Fellini yra sakęs, kad jo nedomina tikrovė. Tai, kas jį domina, yra vaizduotė. Kas yra Fellini kinematografijos požiūriu? Tai tokia vaizduotės rakto skylutė, pro kurią matosi tikrovė. Fellini kino kamera regi tikrovę iš vaizduotės ir sapno perspektyvos.

Kas yra feliniška? Tas potyris, kai žvelgi į kinematografinį kūrinį ir negali pasakyti tiksliai, ir joks išorinis indeksas neliudija, ar žiūri herojaus sapną, ar tie įvykiai vyksta iš tiesų. Kine yra daug terminų ir būdų, kaip tai kategorizuoti. Bet jo atveju tos ribos nubraukiamas. Tikrovės įvykiai jam visada vaizduotiški, o tai, kas dedasi vaizduotėje, nemažiau tikra.

– Vienas svarbiausių F. Fellini atradimų kine – jis rodo įvykį ir čia pat atsiminimą ar viziją apie jį.

– Žinote tuos pigius kinematografinius triukus, kai prisiminimai, vizijos yra paretušuojami – koreguojamas koloritas, spalvotą sceną keičia nespalvotas kadras, sepija ir pan. Šitaip „netikrovė“ įgyja estetinį indeksą. Fellini kino filosofija iš esmės priešinasi tokiai strategijai.

Fellini filmuose nėra tokių vietų, kur reikėtų pabaksnoti pirštu: „Jūs čia dabar žiūrite sapną“. Jūs visada žiūrite tikrovę. Tas sapno ir realybės, sapno ir tikrovės lygiavertiškumas yra pagrindinė Fellini savybė.

Tačiau kaip tik pasikliaudamas savo nuostata jis išlieka kino realistas. Jis yra tikrovės apmąstytojas, kuris labai gerai supranta, kaip veikia žmogaus sąmonė. Jo prisiminimai, išgalvoti ar tikri, jo vaikystė yra beveik visų filmų dalis. Pavyzdžiui, klounai jam keldavo siaubą, ir matome, kad klouno ir siaubo tema visą laiką sugrįžta. Ir nebūtinai epizode apie jo vaikystę. Tai yra tam tikri konglomeratai – pojūčių, prasmių, kuriuos vidiniame gyvenime vaizduotė susieja. O juk iš tiesų mes esame labai vaizduotiškos būtybės.

Bernard`as Stiegleris yra pasakęs, kad mes suprantame kiną, nes nuolatos savo galvoje montuojame: potyrių srautus jungiame į kokius nors darinius iš prisiminimų, praeities ir ateities lūkesčių. Negalime matyti pasaulio kitaip, tik per sintezę, kurią atlieka ne kas kita, o vaizduotė.

Būtent ši galia yra mūsų sąmonės kino montažo režisierius. Fellini buvo tas žmogus, kuris tą įsisąmonino ir parodė savo filmuose. Privertė žiūrovą rimtai žiūrėti į sapnus, prisiminimus, vizijas, atstatė vaizduotės vertę.

– Taip, nors buvo tikrovės režisierius, netgi pradėjęs nuo neorealizmo, rašęs kartu su kitais garsių neorealizmo filmų (R. Rossellini „Roma – atviras miestas“, 1945, „Paisa“, 1946) scenarijus.

– Taip, jo filmuose „Pienburniai“ (1953), „Kelias“ (1954) ar „Kabirijos naktys“ (1957) yra tas neorealistinis užtaisas, tikrovės koncentratas, nors jau pakitęs, feliniškas. Ne toks kaip, sakykime, Vittorio de Sicos filmo „Dviračių vagys“ (1948) socialinės tikrovės akcentai.

F. Fellini filmuose esama socialinių įtampų, prostitučių gyvenimo epizodų, ir nors tai išauga iš rūpios tikrovės patyrimo, tačiau transformuojasi į fantasmagoriškus pojūčius. Matai, kad ta realybė yra išauginama. Kinas jam – realybės pasėlis. Įmeta tuos realybės sandus ir jie išauga įvairiausiomis spalvomis. Vaikštai po jo kiną kaip po fantasmagorinį sodą. Atrodo, kad haliucinuoji, bet ta haliucinacija turi labai tikrovišką pagrindą.

– Italija turtinga didžiais kino vardais, tačiau kodėl būtent F. Fellini laikomas pačiu itališkiausiu kino režisieriumi. Kodėl būtent jo vardas yra neatsiejamas nuo Italijos įvaizdžio?

– Jis kūrė Italijos ikonografiją. Ir joks kitas režisierius nėra tiek lėmęs mūsų vizualinio mąstymo, populiarios įsivaizduojamybės, kokia yra Italija. Jis buvo vienas tų, kurie sugebėjo sutelkti ikoninius įvaizdžius apie Italiją. Žmonės ant šaldytuvų pasikabinę A. Ekberg, bebraidžiojančią po Trevio fontaną, nors gal nė supratimo neturi, kas ji.

Jis puikiai sugebėjo migruoti nuo priemiesčių iki popkultūros, nuo periferijos iki sostinės, ir tas „kraujas“ cirkuliavo per ikoninius įvaizdžius. Jis įtvirtino visa tai. Tai buvo jo sėkmė.

Fellini buvo labai žiūrimas, nepaisant to, kad yra visokių istorijų, kaip jis vos nebankrutavo. Kai viename interviu jo paklausė, kodėl kuria filmus, jis atsakė: „Gaunu avansą ir nenoriu jo atiduoti. Tai po kiek laiko reikia padaryti filmą. Tai ir darau.“ Ką jis norėjo tuo pasakyti?

„Aš netikiu absoliučia menininko laisve. Jei kūrėjui suteiktum visišką laisvę, jis nieko nedarytų“, – jo atsakymas. Menininkui reikia jausti spaudimą. Romantiška laisvės idėja niekur nenuves. Ir jaučiasi, Fellini visada buvo toks „prispausta uodega“.

Būsiu banalus, bet man pats brangiausias ir nepralenkimas jo filmas „8 ½“, kur ta „prispausta uodega“ geriausiai matyti. Tai filmas apie režisierių, kuris nesugeba padaryti filmo, ir padaro filmą apie režisierių, kuris nesugeba padaryti filmo. Tai yra amžina menininko baimė.

Filmas šedevras. To niekas nei pralenkė, nei pralenks. Jei kituose filmuose kokie nors niuansai keičiasi, dabar gal jau kitos problemos, tai ten niekas nesikeičia ir nesikeis, nes ten yra ištrauktas ekstraktas fundamentalaus žmogaus santykio su kūryba.

Dėl tokių dalykų šis filmas yra anapus populiarumo, žiūroviškumo-nežiūroviškumo, „arthauzo“ ar popkultūros, ar ko tik nori. Tai yra kinematografinio mąstymo aukščiausia klasė.

Žiūrėkite LRT TV naujienų tarnybos reportažą:

Žinios. Italija šiandien mini saldųjį gyvenimą išgarsinusio kino meistro Federico Fellinio gimimo šimtmetį
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.