„Esu dar iš to laiko, kai atlikę lauko darbus, po šieno grėbimo, sutvarkę laukus į kupetas, mudvi su sese Virginija, kartu su tėvu ir kitais darbą dirbusiais, atsisėsdavome tame lauke pasitiesę pledą ir dainuodavome lietuvių liaudies dainas“, – LRT KLASIKAI sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė kompozitorė Zita Bružaitė.
Z. Bružaitė muzikų gretose garsėja kaip kūrybingumo nestokojanti, kasmet po stambios formos kūrinį parašanti kompozitorė. Premija jai skirta už muzikos universalumą ir emocinį atvirumą.
Nebijanti didelės apimties kūrinių
„Ji yra viena produktyviausių dabartinio laiko lietuvių kompozitorių, kaip neišsenkanti, kunkuliuojanti kūrybinė versmė!“ – taip laureatę apibūdina dirigentas ir kompozitorius Vaclovas Augustinas.
Jis tvirtina, esą nedaugelis ryžtasi imtis tokios didelės apimties kūrinių, kuriems atlikti reikalingos didžiulės pajėgos. „O Zita Bružaitė to imasi. Vien tuo ji yra išskirtinė. Negana to, jos muzika tiek vaikams, tiek choriniai kūriniai, tiek ir muzika atskiriems instrumentams yra labai paklausūs gerąja prasme – tokia muzika yra tiesiog reikalinga ir graibstoma kasdieniam muzikiniam gyvenimui, – gerų žodžių Z. Bružaitei negaili dirigentas V. Augustinas.
Pasak kompozitoriaus, Z. Bružaitė yra tikra šiuolaikinė kompozitorė. „Kaip ir baroko laikais, ji čia pat ir kuria, čia pat yra grojama, atliekama ir vertinama“, – kompozitorės talentą giria V. Augustinas.
Unikali atpažįstamumu
„Z. Bružaitė yra kompozitorė, kuri šiuo metu Lietuvoje yra viena iš kompozitorių monumentalisčių, kurios kuria didžiulius kūrinius, įtraukiančius didžiulį kiekį atlikėjų: chorą, orkestrą, solistus. Ši muzika turi ne tik profesinį antspaudą, bet ir labai stiprų emocinį poveikį“, – pagyrų kompozitorei negaili ir muzikologė, LRT KLASIKOS „Operos vakaro“ rengėja Jūratė Katinaitė.
Pasak jos, Z. Bružaitės unikalumas tas, kad neišrasdama kažkokios savitos muzikos, kalbos, ji sugeba visomis muzikos išraiškos priemonėmis sukurti savo unikalų rinkinį, „pagal kurį ir galime atpažinti šią kompozitorę, jos savitą stilių“.
„Tai yra iššūkis, – neabejoja J. Katinaitė. – Būti ir melodingai, ir ritmiškai, nekonfrontuoti su muzikos istorija, svetingai įsileisti ankstesnių epochų muzikos bruožus. O sykiu išlikti autentiškai, su savo balsu, kad jis būtų atpažįstamas“.
Klystkeliai – gyvenimiški ir muzikiniai
Nacionalinės premijos laureatė Z. Bružaitė pasakoja, kad jos muzikinis kelias prasidėjo nuo Juozo Naujalio muzikos mokyklos Kaune, kuriai šiuo metu yra suteiktas gimnazijos vardas. „Ten pradėjau gilintis į muziką, jos mokytis, – savo pašaukimą prisimena kompozitorė. – Mane pakraudavo viskas, kas toje mokykloje būdavo: ir dailė, ir baletas, ir šokis, ir muzika. Ten gavau labai turtingą ir tvirtą pamatą“.
Pradėjusi mokytis fortepijono, būsima kompozitorė pajuto, kad jai labai greitai atsibosta visa tai, „kas yra taisyklėse ir normose“.
Mane pakraudavo viskas, kas toje mokykloje būdavo: ir dailė, ir baletas, ir šokis, ir muzika. Ten gavau labai turtingą ir tvirtą pamatą.
„Man būtinai reikėjo ką nors griauti arba pridėti savų dalykų, – apie studijų laikų maištavimus pasakoja Z. Bružaitė. – Nuo dešimties metų turėjau šeimyninių išgyvenimų, kurie tarsi skatino eiti klystkeliais, o ne taisyklėmis. Taip pradėjau improvizuoti ir komponuoti“.
Liaudies dainos ir močiutės duona
Pasak kultūros ir meno premijos laureatės, jos šeimoje muzika skambėjo bent kelias kartas. „Mano tėtis buvo akordeonistas, turėjo labai gerą muzikinę klausą. O senelis, tėvelio tėtis, mokėjo labai daug lietuvių liaudies dainų. Kartu su juo dainuodavom. Aš esu dar iš to laiko, kai atlikę lauko darbus, po šieno grėbimo, sutvarkę laukus į kupetas, mes, mergaitės, aš ir sesuo Virginija, kartu su tėvu ir kitais darbą dirbusiais atsisėsdavome tame lauke pasitiesę pledą ir dainuodavome lietuvių liaudies dainas“.
Močiutė kepdavo duoną ant ajerų, kurią labai gardžiai visi namiškiai valgydavo, užsigerdami rūgpieniu.
Pašnekovė taip pat prisimena, kad grįžus iš laukų, močiutė kepdavo duoną ant ajerų, kurią labai gardžiai visi namiškiai valgydavo, užsigerdami rūgpieniu. Kompozitorė šmaikštauja, kad nuo muzikos pabėgti neleisdavo net tėčio tėviškės Molėtų krašte pavadinimas – Skudutiškis. „Ar gi gali būti, kad tos šaknys neišaugtų į muziką?“, – retoriškai klausia kompozitorė.
Z. Bružaitė atvirauja, kad paauglystėje būta dvejonių dėl veiklos. „Palikus fortepijoną, labai norėjosi tos gyvos muzikos. Labiausiai norėjau dainuoti, tačiau dainavimas man neprigijo, – pasakoja kompozitorė. – Tiesiog neišdrįsau imtis šitos sceninės veiklos ir save nukreipiau į kūrybą“.
Visas pokalbis su Zita Bružaite – radijo įraše
Parengė – Vismantas Žuklevičius
