Kultūra

2020.01.16 16:41

Festivalis „Žiemos ekranai“ rado alternatyvą antidepresantams

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2020.01.16 16:41

Jubiliejinis festivalis „Žiemos ekranai“ atidaromas sausio 23 dieną, Vilniuje, ir toliau keliaus į dar vienuolikos Lietuvos miestų kino sales, muziejus, bibliotekas. Festivalis „Žiemos ekranai“ jau yra pelnęs gero, intelektualaus ir aktualaus kino mėgėjų pripažinimą.

Šis Prancūzų instituto Lietuvoje organizuojamas festivalis – didžiausias prancūzų kiną pristatantis festivalis Baltijos šalyse ir vienintelis prancūzų kinui skirtas festivalis Lietuvoje. Šiemet programoje – per trisdešimt filmų, atrinktų iš 100 pretendentų. Prancūzų instituto direktorius Jeanas Marie Sani atkreipė dėmesį, jog Prancūzijoje kasmet sukuriama daugiau nei 300 filmų.

Šių metų festivalio programa pavadinta „Dabarties laiko beieškant“, darant aliuziją į Marcelio Prousto septynių tomų romaną „Prarasto laiko beieškant“. Žiūrovai bus skatinami leistis į dabarties laiko paieškas bei panirti į atsitiktinumų žavesį. Pagrindinėje programoje pristatoma penkiolika autorinio kino filmų, sukurtų Prancūzijoje per pastaruosius dvejus metus. Filmus sieja atidus ir gilus žvilgsnis į dabarties realijas, netikėtos ir drąsios kasdienybės interpretacijos, jiems būdinga išskirtinė, raiški kino kalba.

Festivalio programos sudarytoja Eglė Čepaitė pristatė atidarymo filmą „Nematomos“. Tai – komedija, kuri nagrinėja skaudžias benamystės realijas. Tai – jautrus, nuoširdus, žaismingas filmas, kuriame vaidina išskirtinės aktorės. Lietuvoje lankysis atidarymo filme „Nematomos“ pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Deborah Lukumuena. Už ankstesnį, debiutinį vaidmenį 2016 m. prancūziškuose Oskaruose – Cezario apdovanojimuose – ji buvo įvertinta kaip geriausia antraplanė aktorė.

Siekiant atspindėti šiuolaikinio prancūzų kino tendencijas, programoje vyrauja žanrų ir temų įvairovė: nuo milijonines žiūrovų minias sužavėjusių ir sugraudinusių komedijų „Nematomos“ ar „Edmundas“ iki Kanų kino festivalio paralelinėse programose sužibėjusių filmų „Alisa ir meras“, „Klajojanti siela“ ar „Esminis poreikis“. Nuo Venecijos kino festivalyje pristatyto įtempto psichologinio trilerio „Paskutinė pamoka“ iki Lokarno kino festivalyje žiūrovų simpatijas pelniusios biografinės dramos „Kamilė“. Nuo debiutinių kino juostų „Du sūnūs“ ar „Mano šlovinga jaunystė“ iki jau pripažintų režisierių naujausių darbų „Į pasaulio kraštą“, „Neįmanoma meilė“ ar „Notre Dame“.

Retrospektyvinėje programoje dramos ir komedijos žanrus apjungs tema „Atsitiktinumai ir sutapimai“. Tai – dešimt prancūzų kino klasikos filmų, dešimt unikalių kino vizijų, pakviesiančių užsukti į paslaptingą atsitiktinumų teritoriją. Tokie kino grandai kaip Ericas Rohmeras, Jacques`as Rivette`as ar Alainas Resnais savo filmuose ypatingai vertino atsitiktinių nutikimų magiją, ir jiems tai puikiai pavyko užfiksuoti kino juostuose. Lietuvos žiūrovams mažiau pažįstamų XX a. pirmojoje pusėje kūrusių režisierių Julieno Duvivier ir Jeano Gremillon`o darbuose – gausu sutapimų ir lemtingų susitikimų. Komedijos žanro mėgėjai neturėtų praleisti unikalios galimybės kino ekranuose išvysti kultines komiškų situacijų ir absurdiškų atsitiktinumų nestokojančias Jeano-Paulio Rappeneau ir Franciso Veberio komedijas.

Iš Prancūzijos specialiai į festivalį atvykusi rašytoja Erika Umbrasaitė pastebėjo, jog lietuviai ir prancūzai turi tiek fizinių, išorinių, tiek ir mentaliteto panašumų – esame melancholiški ir linkę į gilius apmąstymus. „Jei mus, festivalio gerbėjus, teleportuotų į Prancūziją, vietiniai manytų, kad mes prancūzai. Vilniuje mes esame užsikrėtę frankofoniška bacila – domimės jų kinu ir literatūra. Bet ne tiek norime būti į juos panašūs, kiek to turime natūraliai. Lietuvis Prancūzijoje jaučiasi kaip savas, o Vilnius turi mažojo Paryžiaus atmosferą“, – pasakoja rašytoja.

Prancūziškos ironijos įkvėpta E. Umbrasaitė parašė knygą „Lūpdažio pamokslai“. Šią knygą autorė rekomenduoja skaityti rytais, „vartoti“ ją kaip kavą.

E. Umbrasaitė prancūzų kine labiausiai vertina mokėjimą pasijuokti iš savęs, iš savo nevykėliškumo. Prancūziškas kinas negniuždo ir nemėgsta pompastikos, po tokių filmų tampa drąsiau kalbėti skaudžiomis, jautriomis temomis – tokiomis kaip benamystė, depresija, savižudybė. Filmą „Laukinis“ rašytoja rekomendavo kaip „antidepresantą lietuviškai žiemai“.

Jauniausiems festivalio žiūrovams skirtoje programoje: trumpi animaciniai filmai, pasakojantys nuotaikingas gyvūnų pasaulio istorijas, ir pilnametražis animacinis filmas „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“. Pastarajame šešiametis Jeanas pasakoja apie savo vaikystės nuotykius ir kasdienybę.

Festivalis vyks sausio 23–vasario 9 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Druskininkuose, Plungėje, Utenoje, Anykščiuose, Palangoje ir Nidoje.