Kultūra

2020.01.15 20:01

Įvertino planus statyti paminklą: Smetona prie Lietuvos atkūrimo prisidėjo ne mažiau nei Basanavičius

Gerūta Griniūtė, LRT PLIUS laida „Kultūros diena“, LRT.lt2020.01.15 20:01

„Smetona ir prieškario Lietuva yra sinonimai“, – tvirtina Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis LRT PLIUS laidoje „Kultūros diena“. Jis pasidalijo mintimis apie Vyriausybės ketinimą sostinėje statyti paminklą Lietuvos valstybės prezidentui Antanui Smetonai.

– Kokioje stadijoje šiuo metu yra paminklo A. Smetonai klausimas. Regis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sudarė darbo grupę, kuriai pavesti tam tikri konkurso aspektai?

– Taip, jai pavestas ne tiek konkurso, kiek konkurso sąlygų klausimas. Iki kovo 15 dienos turime išspręsti kelis uždavinius. Pirmasis – parinkti konkrečią vietą Vilniuje. Apie tai jau pradėta diskutuoti, kitą savaitę mėginsime su ekspertais, architektais, menininkais pasižiūrėti, kuri vieta tinkamiausia.

Tada turime apsibrėžti, ko norime iš paties paminklo. Siekiame atskleisti Smetonos asmenybės visumą. Visų pirma, jis daug prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Drįsčiau teigti, kad panašiai kaip Jonas Basanavičius. Be to, jis buvo ilgiausiai pareigas ėjęs Lietuvos prezidentas.

Taip, esama tam tikrų kontroversiškų šios asmenybės pusių, bet tai yra prieškario Lietuvos atspindys. Smetona ir prieškario Lietuva – sinonimai. Todėl Vilnius nusipelno, kad Smetonai, tiek daug dėmesio skyrusiam miestui, jo sugrąžinimui, būtų atiduota derama pagarba ir pastatytas paminklas. O koks jis bus, turime nuspręsti kartu – darbo grupę sudaro ir Kultūros ministerijos, ir muziejų atstovai, ir istorikai.

– Ar jau ilgai ši mintis sklando?

– Gana seniai, tačiau pirmą kartą Vyriausybėje imtasi formalaus sprendimo. Realu, kad 2021 metais turėsime vienokį ar kitokį atminimo ženklą Smetonai Vilniuje.

– Jokia paslaptis, kad visuomenė dabar „įkaitusi“ paminklų klausimu. Kodėl šis pasiūlymas iškilo būtent dabar?

– O kada kitą kartą? Vis tiek anksčiau ar vėliau tą klausimą turime spręsti. Taip, tai yra politinio apsisprendimo klausimas: ar turime atiduoti duoklę vienam svarbiausių mūsų istorijos personažų, ar ne? Tad koks skirtumas, kada būtume priėmę sprendimą. Kada nors ateina laikas priimti sprendimus.

– Klausiu dėl to, kad kaip yra pastebėjusi menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė, tai gali būti ir politikų mėginimas atkreipti dėmesį į save.

– Manau, kad tokios kalbos yra visiškas niekalas. Vis dėlto tai mūsų visuomenės pagarbos konkrečiai asmenybei paieška. Tikrai nesiečiau su politikais, juolab kad darbo grupėje politikų iš esmės nedaug.

Tikrai metas baigti šią istoriją. Todėl teiksime atitinkamą sprendimo projektą ir, tikimės, jam bus pritarta, bus numatyti pinigai. Darbo grupėje esantys istorikai yra pasirengę diskutuoti dėl asmenybės svarbos mūsų istorijoje.

– Istorikų nuomonės dėl A. Smetonos, regis, išsiskiria?

– Taip, išsiskiria, bet apie tai reikia kalbėti. Kodėl Lenkijoje Jozefas Pilsudskis yra aukštinamas? O juk tai labai panašus politikas. Kodėl Lietuvoje Smetona kai kurių istorikų nepalankiai vertinamas? Galbūt tai sovietinės istoriografijos paveldas?..

Jei įvertinsime ir panagrinėsime visą istoriją, pamatysime, kad būtent Smetona buvo stabilizuojantis veiksnys nuo 1918 metų iki pat 1940 metų. Iš tikrųjų tuo laikotarpiu buvo visko: ir autoritarizmo, ir demokratijos, ir perversmų. Smetonos veikloje atsiskleidžia tas laikotarpis. Europa visa tokia buvo.

– Kaip manote, ar istorijos įpaminklinimas yra geras būdas išsaugoti atmintį?

– Apie istoriją reikia diskutuoti. Tie, kas nežino istorijos, ir lieka vaikai, negali kurti ateities. Todėl svarbu ne pats įpaminklinimas, o kalbėjimas apie šią asmenybę, laikotarpį nuo 1918 metų iki 1940. Ką tik minėjome šimtmetį, dabar laikas kalbėti apie mūsų valstybės pamatų kūrimą nuo 1880 iki 1940 metų.

– O kokia yra Jūsų nuomonė, tarkime, Petro Cvirkos paminklo klausimu?

– Galiu turėti ir savo asmeninę nuomonę. Nenorėčiau čia jos primetinėti, nes nuomonių yra įvairių. Nesu paminklų griovimo šalininkas, bet, kur nusvers svarstyklės, sunku pasakyti.

– Ruošiamos įvairios konferencijos, žmonės susitinka diskutuoti, menininkai ieško būdų, kaip tą paminklą išlaikyti ir tam tikromis progomis paslėpti. Kaip vertinate šį reiškinį?

– Manau, ieškoti būdų verta. Galbūt reikėtų daugiau informacijos prie paminklo. Nes paminklų griovimas yra pernelyg drastiškas veiksmas. Tačiau išsakau tik savo asmeninę nuomonę – ne Vyriausybės.

Išsamiau – reportaže:

Kultūros diena. Rėzos premija – pirmąkart užsieniečiui: ja įvertinta „vilko vaikų“ tyrinėtoja Ruth Leiserowitz