Kultūra

2020.01.14 14:20

Žymaus architekto anūkas tikisi, kad nesuprantančių, kam reikia rūpintis kultūros paminklais, nėra daug

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.01.14 14:20

„Atimkite iš tautos jos paminklus ir antroje kartoje ji nustos būti tauta“, – pasakoja žymaus lenkų architekto, dailininko, restauratoriaus prof. Stefano Narębskio anūkas Lechas Narębskis. 

Ieškodama tarpukario modernizmo ženklų, LRT PLIUS laida „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 102 – Lenkija. Vloclavekas kalbino architekto anūką ir marčią – L. Narębskį ir Anną Narębską apie garsųjį senelį, jo darbus Vilniuje, istorinius architektūros paminklus ir tai, kodėl architektūros paveldą reikėtų puoselėti, o ne naikinti „euroremontais“.

S. Narębskis – Vilniaus miesto architektas

S. Narębskis siejamas ne tik su Lenkija, bet ir Lietuva, o tiksliau – Vilniumi. 1911 metais, baigęs Vilniaus realinę gimnaziją, Stefanas studijavo architektūrą Peterburgo civilinės inžinerijos institute. Baigęs studijas, dirbo karo inžinieriumi Kijeve bei Vitebske. 1918−1922 metais studijavo Varšuvos politechnikos instituto architektūros fakultete.

Gavęs architekto diplomą, išvyko į Vloclaveką, kur dirbo miesto architektu. O 1928-aisiais grįžo į Vilnių ir iki 1939 metų ėjo Vilniaus miesto architekto pareigas.

„Po Pirmojo pasaulinio karo, senelis baigė architektūros studijas Varšuvoje. Ir pirmąjį savo darbą gavo Vloclaveke. Ten vedė merginą, architekto dukterį. Pradžioje dirbo su uošviu, bet taip pat kūrė ir pirmuosius savarankiškus projektus, tarp kurių buvo ir muziejaus Vloclaveke pastatas“, – pasakoja žymaus architekto anūkas L. Narębski.

„Taip pat Vloclaveke jis ėjo miesto architekto pareigas, bet trumpai, kadangi persikraustė į Vilnių, kur taip pat dirbo miesto architektu. O Vilniuje, be administracinių darbų, senelis realizavo keletą projektų Vilniuje ir apylinkėse. Iš senelio projektų Vilniuje išliko: Antakalnyje esanti mokykla, Vilniaus Rotušės vidus, transformatorinė, parodų paviljonas. Taip pat Vilniaus apylinkėse yra Podvariškių dvaras, Krėvės bažnyčia. Vilniuje jis praleido okupacijos metus, dirbdamas antikvariate ir projektavimo įmonėje „Promprojekt“, – tikina architekto anūkas.

Vilniuje gyveno savo suprojektuotame name

Vilniuje S. Narębskis gyveno savo suprojektuotame name, vadinamojoje Juozapo Montvilos kolonijoje (dabar A. Savicko g. 4, Naujamiesčio seniūnija). Čia, 1997 metais, liepos 17 dieną šeimos iniciatyva buvo atidengta architekto memorialinė lenta. „Mano dėdei Wojciechui, prieš keliolika metų šiame name pavyko įrengti atminimo lentą lenkų ir lietuvių kalbomis“, – pasakoja L. Narębskis.

Vilniaus Stepono Batoro universitete S. Narębskis dėstė architektūrą, paveldo restauravimą. Karo metais prižiūrėjo Lentvario bažnyčios įrangos baigiamuosius darbus. Suimtas 1943-aisiais, S. Narębskis buvo kalintas Pravieniškėse.

Po dviejų metų jis išvyko į Torunę, kur dalyvavo steigiant Torunės Mikalojaus Koperniko universiteto Dailės fakultetą, buvo jo dekanas. Domėjosi dizainu, kūrė baldus, šviestuvus.

Profesiją paveldėjo iš savo senelio

Pasiteiravus, kokį senelį prisimena Lechas, pašnekovas tikina, kad jam mirus šis buvo dar vaikas, tad prisiminimų išlikę nedaug. „Seneliui mirus, buvau dar vaikas, tada man buvo vos dvylika, bet prisimenu jį dirbantį, piešiantį. Tačiau kadangi jis dėstė universitete būsimiems paminklų konservatoriams, aš bendravau su jais, jie šiltai apie jį atsiliepdavo, minėdavo tik geru žodžiu“, – tikina L. Narębskis.

Įdomu tai, kad pasak Lecho, savo profesiją jis paveldėjo iš senelio. „Galiu pasakyti, kad iš dalies profesiją paveldėjau iš senelio. Senelis buvo architektas ir paminklų konservatorius. Aš nesu architektas, bet visą savo profesinį gyvenimą dirbu su paminklais“.

Kultūros paminklai Torunėje

Taip pat laidos „Stop juosta“ komanda kalbino profesoriaus S. Narębskio sūnaus žmoną – A. Narębską. Pasak Annos, profesorius buvo neįtikėtinai atviras, labai šiltas žmogus. „Juo buvo neįmanoma netikėti. Jis visada kalbėjo tik tiesą, buvo nuoširdus. Žmonės ieškodavo jo draugijos, norėdavo kalbėtis. Jis turėjo puikų humoro jausmą, mėgo drąsiai pasijuokti. Šiuose namuose nuolat būdavo svečių. Kadangi mano uošvis dirbo paveldo restauratoriumi aplinkinėse bažnyčiose, čia dažnai lankydavosi ir kunigai. Man tai darė didžiulį įspūdį“, – žymų architektą prisimena Anna.

„S. Narębskis buvo labai darbštus. Prisimenu, kaip dažniausiai jį matydavau prie braižybos stalo. Vos grįžęs iš universiteto, jis sėsdavo prie jo, rašydavo, piešdavo. Dirbdavo daug ir efektyviai. Būtent todėl po karo Torunėje atsirado daug jo darbų, kurie dabar laikomi kultūros paminklais“, – pasakoja A. Narębska.

„Atimkite iš tautos jos paminklus ir antroje kartoje ji nustos būti tauta“

Pokalbio pabaigoje, laida „Stop juosta“ architekto anūko, restauratoriaus L. Narębskio teiravosi, kodėl privalu išsaugoti istorinę tarpukario architektūrą, o ne naikinti ją madingais „euroremontais“.

Paveldo restauratorius, mano senelio mokinys, Bohdanas Rymaszewskis, jau tuomet, kai užėmė aukštą valstybinį postą, tapęs vyriausiuoju paveldo restauratoriumi, kartais turėdavo Seimo ar Vyriausybės nariams aiškinti, kuo paprasčiau ir suprantamiau, kodėl kultūros paminklai yra svarbūs. Tuomet jis cituodavo A. Hitlerio „Mein Kamf“: „Atimkite iš tautos jos paminklus ir antroje kartoje ji nustos būti tauta“.

„Tikiuosi, kad žmonių, kurie nesupranta, kam reikia rūpintis kultūros paminklais, nėra daug. Lenkų visuomenė, po istorijos volo, pervažiavusio mus Antrojo pasaulinio karo metais ir po Antrojo pasaulinio karo, yra labai atitrūkusi nuo savo šaknų. Torunėje dar prieš 20–30 metų buvo daug atvykėlių. Ypač daug iš Rytų, iš Vilniaus krašto ir ne tik. Šeimos, turinčios kilmingų šaknų, neteko nuosavybės, tradicijų. Jiems liko tik tai, ką pasiėmė su savimi“, – pasakoja žymaus lenkų architekto S. Narębskio anūkas L. Narębskis.

Pasak L. Narębski, seni pastatai mus ugdo, kuria grožio ir estetikos supratimą: „Kultūros paminklas yra lyg archyvinis dokumentas. Šeimos relikvija tai taip pat yra dokumentas, epochos liudijimas. Nesvarbu, ar tai dvaras, rezidencija, šeimos namas kaime ar mieste, šventykla ar municipalinis, valstybinis pastatas. Jis galėjo keistis, tačiau tai taip pat yra istorijos dalis. Ne vien pastato istorija, bet ir žmonių, tame dalyvavusios bendruomenės istorija. Seni pastatai ugdo mus, mūsų estetikos ir grožio supratimą, pririša mus prie vietos. Todėl tai yra svarbu.“