Kultūra

2020.01.13 18:13

Ciklo „Neužmiršti“ kūrėjai: artimiesiems jie žuvo ne 1991-ųjų sausį, jiems jie žuvo vakar

LRT.lt2020.01.13 18:13

„Kai pradėsit skambinti sausio 13-ąją žuvusiųjų artimiesiems, suprasit, kad jiems jie žuvo ne prieš 28 metus. Jiems jie žuvo vakar,“ – lyg perspėdamas, žurnalistei, režisierei, LRT dokumentinių filmų ciklo „Neužmiršti“ kūrėjai Aistei Stonytei pasakė vieno herojų sūnus. Jam pirmajam ji paskambinusi prieš metus. Sausio 13-ąją socialiniame tinkle A. Stonytė pasidalijo jautriu įrašu.

Anot jos, „Neužmiršti“ buvo pats sunkiausias projektas. „Pradėję jį to nežinojom“, – rašo laidos kūrėja savo paskyroje.

Neužmiršti. Telefonu su mama atsisveikinusi Loreta Asanavičiūtė gulėdama reanimacijoje spėjo tik paklausti, ar išgyvens

„Kaip sunku bus Jums dar kartą prisiminti savo tėvus, savo vaikus ir jų gimimą, savo brolius ir bendrą vaikystę, savo vyrus, svajones su jais ir planus, savo geriausius draugus ir tą akimirką, kai teko atpažinti nužudytų mylimų žmonių veidus... Apolinaro, Algimanto, Vytauto, Alvydo, Vido, Vytauto, Tito, Virginijaus, Rolando, Rimanto, Alvydo, Dariaus, Igno, Loretos...“ – rašo A. Stonytė.

Ji, Česlovas Stonys, Audrius Stonys, Paulius Stonys ir Janina Sab šiandien baigė 14-os dokumentinių filmų ciklą „Neužmiršti“.

„Sausio 13-osios naktį šiais metais išgyvenau daugybę kartų. Jokia patirtis nesulyginama su ta, kurią gavau dar ir dar kartą klausydama apie tą košmarišką naktį, – dalijasi įspūdžiais viena ciklo autorių. – Ir atrodo, kad tik dabar iš tiesų suprantu KĄ padarė VISI, kurie važiavo iš Rokiškio, Kėdainių, Kauno, Marijampolės, važiavo iš visų Lietuvos miestų budėti paromis prie bokšto ir Seimo. Kurie Vilniuje šoko pro duris, palikę miegančius vaikus, senus tėvus, išgirdę paskutinius Eglės Bučelytės žodžius, prieš nutrūkstant transliacijai. Kurie gelbėjo sužeistuosius.“

Tą naktį ten, pasak įrašo autorės, nebuvo nė vieno atsitiktinio žmogaus. „Rijau ašaras kiekvieno filmavimo metu. Kai daktaras Renaldas Vaičiūnas pasakojo, kaip prie Seimo ir bokšto buvę gydytojai išgirdo, kad Vilniaus oro uoste nusileido lėktuvas su „Alfa“ būriu. Ir to užteko, kad jie suprastų, kas laukia naktį, ir nesitarę visi susirinktų ligoninėje.

Neužmiršti. Epilogas. Visi 14 Didvyrių, paaukojusių gyvybes už laisvą Lietuvą

Kai klausiau profesoriaus Kęstučio Vitkaus pasakojimo apie karo lauko ligonine tapusį Raudonąjį kryžių ir sunkiausią naktį savo gyvenime, kai reikėjo gelbėti savo brolius ir seseris – lietuvius, kuriuos suvarpytus išcentrinėmis kulkomis, nutrauktomis galūnėmis, sumaitotus tankų vežė ir vežė kaukiančios greitosios, – prisimena A. Stonytė. – Kai gydytoja Vida Kudzienė pasakojo apie į ligoninę atvežtą mirštančią mergaitę, kuri prie bokšto atėjo su kanklėmis... Kuri gydytojos klausė ar ji dar gyvens...“

Graudu jai buvo klausytis, kai gydytojai dalijosi prisiminimais apie rytą po kruvinos nakties. „Po daugybės valandų, praleistų operacinėje jie sėdėjo ant grindų ligoninės koridoriuje, o gatvėse okupantai per garsiakalbius kažką šūkčiojo apie įvestas komendanto valandas. Bet tai buvo taip nebesvarbu. Ligoninės kieme jau aidėjo artimųjų raudos...“ – rašo feisbuko žinutės autorė.

Gydytojas Valentinas Bartašiūnas filmo kūrybinei pasakojo, kaip operavo Vytautą Koncevičių. Ir prisiminė jo senutę mamą, kuri po kelių dienų atvažiavusi iš Kėdainių sūnui atvežė savo virto sultinio, kad tik jam pagerėtų... Nors išcentrine kulka suvarpytame jos vaiko kūne nebebuvo sveikos vietos...

Gydytojas Valerijus Ostapenko pasakojo, kaip susmukusį prie Seimo Alvydą Matulką iki ryto bandė gaivinti savo namuose, o tada uždengė drobule... Tuo metu kitame kambaryje miegojo jo mažamečiai vaikai...

„Kai mačiau visus altorius, kurie įrengti žuvusiųjų artimųjų namuose. Ir ten rytais dar vis degamos prie nuotraukų žvakės. Kai suaugę vyrai raudojo į kameras savo brolių ir tėvų. Kai klausant norėjosi atsiklaupti prieš motinų, seserų ir žmonų skausmą. Kai norėjosi apkabinti tebegedinčius draugus. Nes tai nutiko ne prieš 29 metus. Tai nutiko vakar“, – rašo A. Stonytė.

Po visų interviu A. Stonytė teigia norėjusi pasakyti AČIŪ. „Nes aš buvau maža. Buvau namie. O Jūs buvot ten. Jūs išleidot savo artimuosius. Jūs bandėt gelbėti vieni kitus. Jūs nešėt ant rankų ir savo automobiliais gabenot sužeistuosius. Jus pačius sužeidė. Suluošino. Nes Jūs plikomis rankomis bandėt sulaikyti tankus. Jūs tikėjot, kad banditams galima pasipriešinti susikibus rankomis ir dainuojant liaudies dainas. Jūs ėjot netikėdami, kad galima šaudyti į beginklius žmones. Jie šaudė. Bet jie pralaimėjo, o Jūs apgynėt Laisvę“, – rašo dokumentinio ciklo „Neužmiršti“ kūrėja A. Stonytė.

Neužmiršti. Telefonu su mama atsisveikinusi Loreta Asanavičiūtė gulėdama reanimacijoje spėjo tik paklausti, ar išgyvens