Kultūra

2020.01.13 15:57

Libertas Klimka. Apie liaudies dainos galią

Libertas Klimka,etnologas, LRT.lt2020.01.13 15:57

Vakar prie Vilniaus televizijos bokšto, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato ir Nepriklausomybės aikštėje suliepsnojo Atminimo laužai. Laisvės gynėjų diena, sausio 13-oji, jau amžiams įrašyta į Lietuvos istoriją, – ji bus minima tol, kol gyvuos tauta ir jos valstybė. Kaip ir legendinė kunigaikščio Margirio Pilėnų gynyba, kai buvo pasakyta laisvės kaina – ji yra brangesnė už gyvybę...

Suliepsnojus Atminimo laužams, vėl sugrįžta ta ypatingoji lietuvių tautos susitelkimo, žmonių brolybės, ryžto laisvei ir vilties ją atgauti dvasia. Galingas ir aršus priešas buvo įveiktas ne ginklu, ne jėga, bet tąja dvasios stiprybe, kurią tuomet gaivino ir stiprino liaudies daina. Išties stebuklingos galios turi daina; ji yra tautos sielos veidrodis!

Tad pakalbėkime apie tai, kokią atmintį saugo mūsų karinės istorinės dainos. Lietuvių liaudies dainyne šeši storiausi tomai skirti šiam žanrui. Išleista ir ne viena partizanų bei tremtinių dainų rinktinė. Kataloge karinių istorinių dainų užregistruota 760 tipų, o jų variantų – apie 20 000. Tačiau svarbiausia ne kiek jų, bet kokios jos yra.

Folkloro tyrinėtojus domina, kada tos dainos sukurtos, kokius istorinius įvykius jos mena. Pradedant nuo pačių seniausiųjų. Baltiškųjų žemių pašonėje įsikūręs Kryžiuočių ordinas nuo XIII a. pirmosios pusės pradėjo nuolatinius Lietuvos puldinėjimus. Lietuviams tai buvo žūtbūtinė kova, kurioje buvo sprendžiamas tautos likimas. Tame kare dalyvavo visi – nuo mažo iki seno, nuo paskutinio vargdienio iki didžiojo kunigaikščio. Mūšyje žuvęs karys būdavo išaukštinamas balade, išgiedama pritariant kanklėmis. Tai teikė dvasinę atramą kovose, įkvėpdavo narsos, padėdavo nugalėti mirties baimę. Didvyrių mirtis, artimiesiems suteikdavusi nenumaldomo skausmo, nebuvo beprasmiška – tai laisvės kaina.

Iš to tolimo laiko iki mūsų dienų atėjo nuostabus kūrinys – daina „Oi lekia, lekia gulbių pulkelis“. Folkloro rinkėjų ji užrašyta per tūkstantį kartų beveik visuose Lietuvos kampeliuose. Joje iš ūkanotų laiko gelmių išnyra vaizdinys: raiteliai joja į mūšį, o gimtinėje pasilikusios merginos siunčia savo ilgesio mintis pavijimui tarsi skrendančias gulbes. M. K. Čiurlionis šią dainą pavadino senoviniu lietuvių karo maršu, – pirmasis jos posmas skamba taip tvirtai:

Oi lekia lekia gulbių pulkelis;
Tėvynę ginti ragin brolelius…

O žuvusiojo kario dainoje gedi net šviesioji saulė: jos žodžiai tokie jaudinantys:

Devynis rytus migluže eisiu,
O šį dešimtą neužtekėsiu…

Gal iš tokio įsijautimo ir kilo mūsų tradicija ant kapo statyti koplytstulpius su kaltine saulute viršūnėje?

XVI a. istorikas Motiejus Strijkovskis savo raštuose mini, kad jo laikais būdavo dainuojama apie Kauno pilies sugriovimą 1362 m. Jis pateikia ir vieną tos dainos frazę: „Ne taip man gaila pilies, kaip ugnyje degančių narsiųjų riterių“. O XIX a. viduryje buvo užrašyta sutartinė apie kunigaikštį Sudaitį. Ten tokie žodžiai:

Ne taip gaila man pilelės, kaip man gaila karelių.
Aš pilelę supilsiu dvejais trejais meteliais,
O karelių nebužauginsiu nei dešimtis metelių…

Matome, toji pati daina išliko per penkius šimtmečius, bemaž iki mūsų dienų.

Nugalėjusi Kryžiuočių ordiną Lietuva negavo ilgesnio atokvėpio – buvo įvelta į kitus karus: su Maskvos valstybe, Švedija, kazokais, turkais... Bet paprastų žmonių požiūris į karą jau visiškai pasikeitė; mat nuo XVI a. vidurio valstiečiai tapo baudžiauninkais. Ir dainose – kiti jausmai, kitos nuostatos. Dažniausiai apdainuojama sunki kareivėlio ar rekrūto dalia, jo žūtis; žodžiais pasiekiant poetines aukštumas. Štai dainoje „Per tiltą jojau“ (o jos užrašyti 804 variantai) prie žuvusiojo kario gedėti atskrenda trys gegutėlės – žmona, sesuo ir motina. Ir kukuoja jos tris dieneles, tris savaitėles, tris metelius.

Apskritai lietuviškose karo dainose neraginama pulti priešą, griauti pilis, plėšti miestus. Nėra net ryškesnio priešo įvaizdžio, nežadinama jam neapykanta ir panieka. Tų dainų istoriškumas – ne tiek konkrečių įvykių vaizduose, kiek meninėje išgyvenimų raiškoje.

Štai Pirmojo pasaulinio karo dainos gana negrabios, nenušlifuotos poetikos ir melodikos, tačiau jos buvo tautos mėgiamos, nes jomis gyvai reaguota į prasidėjusias nelaimes šalyje. Ir jau visai kitokios yra dainos apie kovas dėl laisvės, dėl Lietuvos nepriklausomybės, dėl sostinės Vilniaus. Jose vėl prabunda toji tautos bendrumo dvasia:

Šis kelias į Vilnių, pilį Gedimino –
Ten kur mūsų broliai žuvo už tėvynę…

Šią dainą girdėdavo partizanų žeminės; skambėjo ji ir 1991-ųjų sausį barikadose prie Seimo rūmų. O laisvasis radijas – vienintelis tuo metu vyriausybės ryšys su Lietuva ir pasauliu, savo laidas pradėdavo liaudies dainos melodija:

Kai aš jojau per žalią girelę,
Nusilaužiau putino šakelę...