Kultūra

2020.01.13 13:55

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje: meno irgi buvo

buvo buvo, kaip nebuvo...
Paulina Pukytė, „7 meno dienos“2020.01.13 13:55

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Ir kas gi iš to išėjo? Vizualus pasakojimas apie ryškų ir svarbų laikotarpį, kuris būtų labai tikęs Lietuvos nacionaliniam muziejui. Jei tiksliau: depresyvoka paroda apie gariūnmečio „bespredelą“, į kurią žiūrovai (taip, platesnė publika, ko MO ir sakosi siekiantys) kviečiami ne pažinti, o tik atpažinti... Parodoje jiems primenamas spekuliantų, sukčių, naujai iškeptų verslininkų, ufonautų, ekstrasensų, neformalų pilnas gyvenimas, pasaldintas tokiais mielais pačių turėtais buities rakandais, drabužiais ir pasenusių technologijų egzemplioriais. Ar tik tiek tegalime pasakyti apie pirmojo savo atkurtos nepriklausomybės dešimtmečio kultūrą ir meną, kuris „irgi buvo“?

Tas trumpas, pašėlęs, nuostabus laikas, kai viskas buvo galima, – tai ne vien laukinis kapitalizmas ir gariūnai; tai buvo naujai įgytos meninės laisvės kupinas laikas. Taip, tuomet Lietuvoje atsirado naujos rūšys – naujos meno rūšys! Atsirado videomenas, garso menas, instaliacijos, performansai – kur, pavyzdžiui, nepamirštamos „Žalio lapo“ akcijos, kur performanso festivaliai? Nerimtas menas atėjo į galerijas, šiuolaikinis menas išėjo į viešąsias erdves – kur Algio Lankelio kuruoti projektai Vilniaus gatvėse ir apleistuose namuose? Atsirado įvietintas menas – kur Laimos Kreivytės, Roko Dovydėno ir Kosto Bogdano kuruota paroda miesto troleibusuose? Kur plačiai nuskambėjusi paroda menininkų butuose? O parduotuvių vitrinose? Kur alternatyvios mados festivalis Užupyje? Paminklo Zappai statymas (puiki istorija su detektyvo elementais)? Galų gale kur menininkų roko grupė „Šūdai ir myžalai“? Ne, meno tada nenokautavo kičas, kaip teigiama parodos anotacijoje (kičas visada sėkmingai stelbė meną), atvirkščiai – tada menas absorbavo, aproprijavo, o kartu ir kritikavo kičą, užuot nuo jo atsiribojęs, kaip anksčiau. Be to, tada atsirado nepriklausomos galerijos ir pačių menininkų organizuojamos parodinės erdvės. Vienos iš jų dar tą patį dešimtmetį virto komercinėmis, kitos užsidarė, radosi naujos. Atsirado ŠMC! Sorosas, galų gale. Kur visi tie Lietuvoje tuomet visiškai nauji, tolesnę meno raidą reikšmingai paveikę (kai kurie dabar jau ir nunykę) procesai šioje parodoje?

Gaila, kad parodos kuratoriams to laiko meniniai reiškiniai, tendencijos, judėjimai nepasirodė svarbūs – ne tokie svarbūs, kaip serialas „Giminės“ ir džinsų garinimas. Jie tiesiog ištraukė iš saugyklų pavienius meno kūrinius ir jais pailiustravo (papuošė) etnografinę parodą, tarsi teigdami (užuot paprieštaravę šiam populiariam manymui), kad menas tik atkartoja, iliustruoja, seka gyvenimą, tačiau niekam nesipriešina, nieko naujo neatranda, nieko naujo nepasako (tai ne pačių kūrinių, o jų pateikimo problema – geriausiai prieš ją atsilaiko, ko gero, Dainiaus Liškevičiaus instaliacija ir videoperformansas). Šitaip, pavyzdžiui, šalia dekoracijos apie muitines atsirado kukliai prišlietas Gedimino Urbono akmeninis lagaminas. Į temą! Tiesa, jis ne iš 10-ojo, o iš 9-ojo dešimtmečio, bet nieko, svarbu, kad tinka.

Beje, parodoje nemažai meno kūrinių ir iš kitų laikotarpių (atstovaujami ir 9-asis praėjusio, ir 1-asis bei 2-asis šio amžiaus dešimtmečiai, nors parodos anotacijoje kažkodėl kalbama tik apie 10-ojo dešimtmečio MO kolekciją). Tai nėra blogai – kaip tik labai įdomu, kaip 90-tiniai paveikė vėlesnių metų kūrinius, kaip menininkai komentuoja, kritiškai analizuoja būtent tą laiką. Apie tai, pavyzdžiui, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės „Rožėm klotas kelias“ (2008. Išsiuvinėtas tikras golfiukas „niauktais“ langais), bet kam tuomet čia pat parodoje „užmušti“ jį kitu automobiliu, kuris nėra nei meno kūrinys, nei autentiškas artefaktas, o tiesiog dekoracija? Kad nepamirštume, kaip atrodė Gariūnų turgus su „kalgotkėm“ ant kapoto ir krūva languotų „tašių“? Bet kaip tuomet tai platesniajai publikai, kurią MO nori pritraukti prie meno, susigaudyti, kur čia menas, o kur ne menas, kur čia menas iš tada, o kur apie tada, ir kodėl čia staiga 2012 metai, o ne 1990 (tokį žiūrovo komentarą girdėjau prie Aurelijos Maknytės šiaip, beje, puikaus kūrinio „Videonuoma“ iš „Eliksyro“ kasečių).

Keista, kad tiek dėmesio skyrus įspūdingoms dekoracijoms, reprezentuojančioms „Tvinpyksą“ (ne Lietuvos nuopelnas) ir Gariūnus, sukrovus į tokią milžinišką kaugę nieko daugiau nereiškiančias turgines „tašes“, garsieji (jau sunaikinti) „Jungtinių pajėgų“ architektų interjerai, pavyzdžiui, pristatomi vos keliomis mažomis nuotraukomis, paklijuotomis ant kartono (ir pora kėdžių). Dar keisčiau, kad tik visai netyčia feisbuke pastebėjau (gerokai prieš apsilankydama parodoje), jog vienoje iš tų nuotraukų – mano kūrinys, specialiai vienam interjerui sukurta minkštoji skulptūra. Parodos rengėjams neatrodė reikalinga ne tik man apie tai pranešti, bet ir pateikti prie mano kūrinio atvaizdo mano pavardės (pasiskundus vėliau ištaisyta), nors kituose eksponatuose itin uoliai pasistengta įvardinti kažkokius neva svarbius to meto verslininkus (kodėl mums turi rūpėti įamžinti sukčių ir banditų pavardes?) – mafiozų istorijos net ir meno muziejuje, atrodo, yra svarbesnės už menininkų istorijas (nors pastarųjų juk irgi būta, ir dar kokių).

Suprantama, kad MO muziejus parodose pirmiausia siekia parodyti savo kolekcijoje turimus kūrinius. Kūrinių pateikimas to meto kasdienio gyvenimo kontekste gali būti labai įdomus ėjimas, bet parodyti juos tuometinių meno procesų kontekste, papasakoti meno istorijas, mano manymu, būtų buvę ne mažiau svarbu, taip pat ir meno edukacijos prasme – kad parodos lankytojai ne tik prisimintų, kaip gyveno, bet ir sužinotų apie tą laiką ką nors naujo. Jei iš to laikotarpio muziejus nedaug ką turi, ar negalima buvo keleto kūrinių pasiskolinti? Jeigu jų nebėra – atkurti? Jei tai neįmanoma – eksponuoti jų dokumentaciją ar tiesiog aprašyti? Galbūt tuomet būtų paaiškėję, kad kai kurie svarbūs 10-ojo dešimtmečio kūriniai dar nėra įsigyti? Gal tai paskatintų muziejus ir kolekcininkus juos nupirkti ir taip išsaugoti, kol jie visiškai nepradingo?

Šių metų „Vilniaus lapų“ festivalyje, pokalbyje su Tomu Venclova ir Aurimu Švedu, istorikas Timothy Snyderis nubrėžė skirtį tarp atminties ir istorijos: atmintis – tai politinis projektas, istorija – intelektualinis. O Tomas Venclova kalbėjo apie būtinybę istorijos rašyme atsiriboti nuo emocijų. Atrodo, kad šioje parodoje kaip tik buvo kiek per daug užsižaista prisiminimais... Gali būti, kad koją šiai „suneštinei“ parodai pakišo dar ir tai, kad čia, regis, nebuvo vieno pagrindinio kuratoriaus, kuris būtų nulėmęs jos turinį. Susidaro įspūdis, kad visus konceptualius sprendimus kuratoriai tiesiog atidavė į parodos architektų (Renata Valčik, Joris Šykovas) rankas.

Belieka tikėtis, kad tiek daug lėmę 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meniniai reiškiniai, apie kuriuos jau sunku rasti straipsnių internetinėse duomenų bazėse, kada nors bus pristatyti kitoje parodoje, įkontekstinti savame laike, tačiau neužgožti buitinių ir popsinių reikalų; parodoje, kurioje gyvenimas bus fonas menui, o ne atvirkščiai.

Paroda veikia iki vasario 23 dienos.