Kultūra

2020.02.01 19:46

Norvegijos Ridley Scottas: Lietuvos kaimo žmonės labai neturtingi, mačiau jų skurdą, kai ten filmavau

kaip Norvegija tapo didžiausia heroino prekyviete
Irena Alperytė, „Kultūros barai“2020.02.01 19:46

Kino režisierių Hansą Molandą, gimusį 1955 m. Osle, britų kino istorikas Peteris Cowie pavadino Norvegijos Ridley Scottu, nes jis režisavo šimtus TV reklamų ir laimėjo apdovanojimus visuose pagrindiniuose reklaminių filmų festivaliuose. „Scanoramoje“ 2019 m. lapkritį režisierius pristatė savo naujausią filmą „Vogti arklius“ (2019).

Su svečiu kalbėjomės po improvizuotos jo „paskaitos“ apie filmo kūrimą Vilniuje, jos šūkiu paimtas Oscaro Wilde’o patarimas: „Būk savimi – visos kitos vietos jau užimtos.“

– Per paskaitą aptarėte specifinius būdus, kaip kuriami filmų siužetai. Ar esate girdėjęs apie rusų folkloro tyrinėtoją, filologą Vladimirą Proppą (1895–1970)?

– Ne.

– Išanalizavęs daug rusų liaudies pasakų, jis nustatė 31 naratyvą, atliepiantį bendras pasaulio kultūros temas. Pavyzdžiui, piktadarys nori iškrėsti šunybę, didvyris gauna lemties perspėjimą, princesė nubunda iš amžino miego. Koks pagrindinis jūsų filmo „Vogti arklius“ naratyvas?

– Atsakysiu, žvelgdamas kitu kampu. Nepainiokime temos ir siužeto. Kiekvieno kūrinio pagrindas turėtų būti drama. Pavyzdžiui, „ar princesė atsibus?“ „Ar herojus pagaliau bus išlaisvintas?“ Tą labai gerai žinau, net nežinodamas Proppo. Mano filmo tema – egzistenciniai klausimai. Na, pavyzdžiui, kodėl laisvėje gyvenantiems žmonėms trūksta laisvės. Jei norime būti laisvi, turime išlaisvėti viduje. Tai šio filmo tyrimų objektas.

Man svarbu, kad kūrinyje viskas būtų susiję. Kalbėdamas apie „pavogtus arklius“ turiu omenyje, kad, norėdami tapti laisvi, neturėtume stengtis atsikratyti neišspręstų egzistencinių dilemų, trukdančių palikti praeitį ramybėje. Tai sakau, nes noriu paaiškinti, kas tie „pavogti arkliai“.

Nepamirškime, kad sprendimai, kuriuos priimame, gali tiek skleisti šviesą, tiek ir mesti šešėlį ant kitų žmonių. Šis filmas kalba apie tai, kaip mes elgiamės. Kitaip tariant, būkime atsargūs, priimdami sprendimus, nes jie neišvengiamai turės tam tikrų pasekmių.

– Kodėl jums kaip alter ego reikia Stellano Skarsgardo?

– O, Stellanas nėra mano antrininkas, jis yra mano draugas. Žmogus, su kuriuo smagu bendrauti. Jis – vienas talentingiausių pasaulio aktorių, filmuoti jį yra didžiulė prabanga kino režisieriui. Ne tik aš jį renkuosi, jis pats nusprendžia, ar dirbs su manimi. Jeigu jis yra mano alter ego, tai aš esu jo alter ego. Skarsgardas pradeda savo kelionę vienur, aš – kitur, mudu neketiname kartu keliauti po visą pasaulį, tiesiog einame drauge pasivaikščioti po miestą, kalbamės ir patiriame malonumą.

– Ar nepavyduliaujate kitiems režisieriams? Stellanas dirbo su Larsu von Trieru...

– Ne. Antraip tektų mirti iš pavydo, juk jis vaidina daugybėje filmų. Apskritai darbas kartu su tau įdomiais žmonėmis visada praturtina tarpusavio santykius, ir tai puiku.

– Savo improvizuotoje „paskaitoje“ aptarėte, kuo skiriasi anglosaksų ir šiauriečių kino kalba, koks vienų ir kitų santykis su tyla ir kalbėjimu. Gal esate įgijęs amerikietišką išsilavinimą, įgavęs holivudinės patirties, kad retkarčiais cituojate amerikiečių pavyzdžius?

– Beveik vienuolika metų gyvenau Valstijose – nuo tada, kai man buvo šešiolika ar septyniolika, iki sukako beveik trisdešimt. Nesakau, kad amerikiečiai ar anglai nesugeba tylėti, pavyzdžiui, Deniso Villeneuve`o filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049) iš tikrųjų daug tylos.

Man tiesiog atrodo, kad televizijos serialų ar pagrindinių filmų prisotinimas tekstu yra perteklinis. Dominuoja siužetas, nors prasmės nedaug ar net visai jos nėra. Bijoma tylos, matyt, iš baimės, kad patylėję visiškai nesusikalbės. Susidaro įspūdis, tarsi žmonėms nelengva tylėti. Nemanau, kad esu tylenis. Bet, kai nuvykstu į Los Andželą, man keista, kaip labai žmonės nori kalbėtis. Kai įsėdate į taksi, beveik socialinė jūsų pareiga užmegzti pokalbį.

– Kaip atsidūrėte JAV?

– Man labai pasisekė. Buvau šešiolikmetis, dalyvavau užsienio mainų programoje „Jaunimas susikalba“. Nuvykau į Gross Point Mičigano valstijoje. Po kiek laiko grįžau namo, tarnavau kariuomenėje. Tada ketverius metus mokiausi teatro ir kino režisūros Bostone, kino mokykloje (tai privatus Emerson College – I. A.). Vėl kuriam laikui grįžau namo, paskui penkerius su puse metų gyvenau Niujorke.

– Amerika, ko gero, padarė nemenką įtaką?

– Didžiąją išsilavinimo dalį gavau JAV, taigi su šios šalies kultūra gana gerai esu susipažinęs. Ten vedžiau, mano pirmoji žmona buvo amerikietė. Turiu draugų Valstijose. Tačiau 1985 m. nusprendžiau grįžti į Norvegiją.

– Šiaurės šalių režisieriai dažniausiai studijavo Stokholme, Geteborge ar kitur, o štai mes kalbame apie Ameriką. Taigi jūsų filmai, tikėtina, yra kultūrų mišinys?

– Žinote, Norvegija iki 1997 m. neturėjo kino mokyklos. Dauguma garsiausių režisierių įgijo išsilavinimą svetur. Mano žmona Marija Sødahl studijavo Danijoje, Marius Holstas, Erikas Solbergas – Londone, Palas Sletaune`as – Švedijoje... Taigi daugelis iš mūsų, išskyrus jaunesnę kartą, mokėsi užsienyje.

Aš buvau pirmeivis, nes esu vyriausias, o tuo metu net mintis įgyti kino režisieriaus išsilavinimą atrodė keista. Aš, pavyzdžiui, negavau paskolos tokioms „nerimtoms“ studijoms. Tuo metu laikytasi išankstinio nusistatymo, kad kino nereikia studijuoti. Tai atrodė nauja terpė, nauja medija.

Norvegijos visuomenė, nelabai kultūriškai apsišvietusi, mąstė „funkcionalistiškai“, esą viskas turi turėti praktinį tikslą. Nepamirškime, kad anksčiau Norvegija buvo skurdžiausia Europos šalis. Keturis šimtus metų ji priklausė Danijai, šimtą metų – Švedijai. Visi pinigai, gauti už medieną ir žuvį, kurios buvo eksportuojamos, atitekdavo Danijai arba Švedijai.

– Bet jūs galite didžiuotis, turėdami daug iškilių meno žmonių – Munchas, Ibsenas, Griegas...

– Griego „Fortepijono koncertui A-moll op. 16“ Norvegijoje 1852 m. neatsirado nei orkestro, nei vietos, kur jį atlikti, premjera įvyko Kopenhagoje. Tuo metu kaip tik stiprėjo nepriklausomybės judėjimas. Po Napoleono karo Norvegija 1814 m. paskelbė nepriklausomybę, įkvėpta Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų, tačiau laisvi buvome neilgai. Danija mus kaip tik tada perdavė Švedijai už karo skolą, o švedai anuomet turėjo galingą armiją. Šiaip ar taip, per tuos beveik 100 metų nuo 1814-ųjų iki 1905-ųjų išsiskleidė norvegų tapatybės dvasia.

30–40 metų laikotarpiui būdingas didžiulis meninės raiškos gyvybingumas, įgavęs įvairius pavidalus, – iškilo Ibsenas, Bjornsonas, Hamsunas, Munchas, Nansenas, Amundsenas, prasidėjo Arkties tyrinėjimai... Tikrai ryški daugelio išskirtinių talentų šviesa. Nežinau, kiek jie įkvėpė vienas kitą, bet neabejotina, kad tai ypač vaisingas Norvegijos kultūros tarpsnis.

– Norvegija, Danija, Švedija mums, lietuviams, atrodo lyg viena šeima. Liv Ulman ar Stellanas Skarsgardas gali lengvai keliauti iš vienos šalies į kitą dėl panašios kalbos... Ar taip ir yra?

– Kalbos išties yra tokios artimos, kad galime bendrauti, aš kalbu norvegiškai, o Stellanas – švediškai visuose mano filmuose. Jis žino, kad gimtosios kalbos nepranoksi, todėl nepretenduoja kalbėti norvegiškai. Tačiau žmones suartina ir klimatas, ir geografinės sąlygos. Visus, kurie gyvena šiaurėje ekstremaliais metų laikais, sieja bendra patirtis.

O skiriamės tuo, kad, pavyzdžiui, švedai buvo labai turtingi ir galingi, ypač kariniu atžvilgiu. Jie turėjo aristokratiją, kurios mes neturėjome, ir klasių visuomenę, be to, gilesnes tradicijas generuoti kapitalą.

Kita vertus, vienas iš pranašumų, kuriuos teikia skurdas, yra lygybė, o ji svarbi net ir turtingiems žmonėms. Norvegijoje jaučiamės lygesni tarpusavyje, mūsų bendrumo jausmas apima visas klases, nors ir neturime tradicijos kaupti turtą iš kartos į kartą.

– Žiūrėdama jūsų filmą „Vogti arklius“, svarsčiau – iš pažiūros tai visiškai nepolitinė istorija, tačiau tarp eilučių galima justi, kaip liejasi kraujas. Ką žinojote apie Lietuvą, prieš atvykdamas čia filmuoti?

– Augau, domėdamasis istorija plačiąja prasme, tad šį tą žinojau ir apie Lietuvą. Kai pas jus vyko Parlamento apgultis, filmavau Lenkijoje. Kiekvieną rytą klausydavomės žinių apie lietuvių išsilaisvinimo kovą. Nekenčiau represinių komunistinių režimų. Man kaip ir daugeliui žmonių atrodė, kad Sovietų Sąjunga, toji Blogio imperija, yra galingas monolitas, kuris gyvuos per amžius, todėl Rytų Europos išsivadavimas buvo didžiulė staigmena ir šventė.

Mano išmanymas apie Lietuvą, prieš atvykstant čia, apsiribojo temomis, artimomis kitų Rytų Europos šalių problemoms, tokioms kaip korupcija, oligarchai ir kleptokratija. Dabar sužinojau, kad pas jus įtvirtinta įstatymų viršenybė, o ekonomikos augimas gana ženklus. Tai daug daugiau negu tikėjausi. Atsirado gerų politikų, kurie priėmė protingus sprendimus, suprasdami, kokią didžiulę žalą šalies gerovei daro korupcija. Tai rodo pažangą su gerais impulsais iš ES, sakyčiau, ir iš Norvegijos.

Pavyzdžiui, mano garso dizaineris pasakojo, kaip jo tėvas padėjo kurti progresyvias institucijas, išlaisvinti spaudą. Vadinamojo Rytų bloko ir Pabaltijo šalys ilgai turėjo cenzūruojamus laikraščius, stokojo gerų žurnalistų, todėl nepriklausomybės laikais daug kas vyko mokytis į Norvegiją.

Kad Lietuva gana sparčiai eina teigiama kryptimi, man nebuvo naujiena. Vis dėlto tarp mūsų šalių esama ir skirtumų, pavyzdžiui, pas jus kaimo žmonės labai neturtingi, mačiau jų skurdą, kai ten filmavau. Tai struktūriniai sunkumai, kuriuos lėmė, mano manymu, pernelyg drastiškas perėjimas iš vieno būvio į kitą. Bet įsitikinau, kad jauni žmonės jaučiasi turintys ateitį šioje šalyje, tiki savo visuomene, jų gyvenimas gerėja. Malonu tai matyti.

– Kaip kilo jūsų filmo „Metų pilietis“ idėja? Iš kur siužete atsirado serbai?

– Šiuo filmu norėjau parodyti, kokia nesąmonė visų problemų sprendimu laikyti kerštą. Norvegijos šiaurėje, labai grynam ir gražiam regione, Beitostøleno kaime, susidurta su brutaliais užsieniečiais, kuriems skubiai reikėjo grynųjų pinigų. Vietiniai žmonės, nenutuokiantys, kaip galėtų pasipriešinti nusikaltėliams, tapo lengvu jų grobiu. Taip į Norvegiją atėjo Balkanų mafija, finansavusi karą Jugoslavijoje. Staiga tapome didžiausia heroino prekyviete Europoje. Tai buvo ciniškas ir labai žiaurus nekaltų žmonių kriminalizavimas, mafiozai primetė mūsų visuomenei savo „tradicijas“. Tai faktais paremtas pasakojimas. Vis dėlto „tikrieji“ norvegai gyvena kalnuose ir yra toli nuo visko, kas filme pavaizduota.

– Palyginkime šiuos du labai skirtingus filmus. Be to, žinau, kad dirbate reklamos versle. Kaip visa tai suderinate?

– Didžiausias kontrastas būtų tas, kad „Metų pilietis“, nepaisant skaudžios temos, yra komedija. Man tai buvo pratybos, ar pavyks pasiekti, kad visi žanrai sėkmingai gyvuotų vienas šalia kito. Tame filme matome žanrų kaitą, kartais tai aukštoji komedija, kartais – šiek tiek suspense, o kartais – juodoji komedija. Tai ironiškas, net satyrinis kūrinys. Norvegija gana tolerantiška satyriniam šalies vaizdavimui. O filmo „Vogti arklius“ siužetiniai motyvai artimi mano paties auklėjimui. Kažkas, kas manyje skamba, labai tiksliai atitariama filme. Būtent todėl jaučiausi galintis papasakoti šią istoriją, nes visa tai išmanau iš savo patirties.

Kurti reklamas (tiesa, aš kūriau tik scenarijus, trumpas 60 ar 45 sekundžių siužetines istorijas, o ne pačius filmukus, raginančius ką nors pirkti) pradėjau, kai grįžau į Norvegiją. Ekonomika buvo smukusi, galimybių imtis savo amato neturėjau. Tad reklama padėjo nenutrūkstamai „treniruotis“ kaip sportininkui. Vaikystėje mano draugas smuikininkas keturias valandas per dieną grodavo gamas. Panašiai elgiausi ir aš. Vienas iš siužetų toks – taksi vairuotojas automobilyje paleidžia labai garsią muziką ir išvaro pirmąjį savo keleivį, nes tas nenori jos klausytis. Čia loto reklama, kurios mintis ta, kad bus priimami tik tie keleiviai, kuriems patinka tie patys dalykai kaip ir vairuotojui. Tai gana kinematografiškas Ballroom Blitz pristatymas, beje, dar vis rodomas. O štai norvegiško laikraščio VG reklama – parke ant suoliuko užsnūdęs hipsteris nepastebi vagišiaus, atrodo, šis tuoj nugvelbs auksinį laikrodį, bet atsargiai prisigretinęs tipas nori tik pavartyti laikraštį, kurį miegalius pasitiesęs.

– Per paskaitą sakėte, kad pusę istorijos papasakojate jūs, o kitą dalį – auditorija. Kaip tą suprasti? Juk publika labai įvairi.

– Kalbėjau apie pagrindinius mūsų visų panašumus. Žmonės turi skirtingą kolektyvinę ir asmeninę patirtį, priklauso skirtingoms kultūroms, tačiau mūsų fobijos, troškimai, jausmai iš esmės yra labai panašūs. Jei mėgaujatės filmu, nors jis sukurtas jums svetima kalba, turi visai kitokį kultūros kodą, vadinasi, kūrėjus ir žiūrovus sieja universalus žmogiškasis lygmuo, net jei neturime daugiau jokių sąlyčio taškų.

– Ar stebite savo auditoriją kitose šalyse?

– Taip. Aš visuomet kalbuosi su žmonėmis.

– Ar būnate patenkintas jų reakcijomis?

– Aišku. Vienas iš šio filmo užmojų – paliesti žmones kitaip, negu tą daro dauguma filmų, besiorientuojančių į skirtingas jautrumo „zonas“. Vakar vakarieniavau su bičiuliu, kurio žmona pasakė tai, kas sušildė man širdį, – ji irgi turėjusi panašių išgyvenimų. Kino pranašumas tas, kad žiūrovams nereikia visko apie jį žinoti, – pakanka tiesiog ateiti, būti atviriems ir įsijausti į tai, ką kitas žmogus norėjo išreikšti. To gana. Tam tikru laipsniu tai palies ir jus. Jei esate labai gerai pasikaustęs, nes per trisdešimt metų matėte šimtus filmų, turbūt kritiškiau vertinsite kūrinio meniškumą, rafinuotumą ar dvasingumą. Tačiau, nepaisant ankstesnės patirties, visuomet galima mėgautis intriga, drama, veiksmo vingiais, nesvarbu, nei kiek jums metų, nei iš kur esate. Vis tiek galėsite pasinerti į painios istorijos gelmes.

– Kai kurie kritikai priekaištauja, esą „Vogti arklius“ yra labai lėtas filmas.

– Manau, tokios recenzijos daugiau pasako apie recenzentą negu apie filmą. Man toks požiūris visiškai nereikšmingas, tarsi kas nors sakytų: „gyvenimas turi būti rodomas taip, kaip noriu aš“, užuot priėmęs jį tokį, koks atskleidžiamas filme. Vienas iš žiūrovų sakė, neva filmas pernelyg greitas. Bet mano laikas nėra jūsų laikas. Gal nesate atviras. Gal esate nepakankamai jautrus. Norite greitesnio arba lėtesnio tempo, kuris būtų jums patogus. Norėčiau sutrikdyti tą komfortą.

– Didžioji peizažų dalis – tai mums atpažįstama Lietuva. O kur filmavote kalnus?

– Žiema nufilmuota Norvegijoje, kalnai – Slovakijoje.

– Nusimanote apie amerikiečių kiną, bet ar turite kokių nors išskirtinių vardų?

– Į Valstijas atvykau aštuntajame dešimtmetyje, kai visi kalbėjo apie Bergmaną. O aš juo nesidomėjau, nes jis gyveno kitoje gatvės pusėje... Išskirčiau Martiną Scorcese, Therence’ą Malicką, Billy Wilderį... Man patinka sardoniškas jų humoras.

– Jei galėtumėte pasirinkti, ką iš Holivudo aktorių kviestumėte filmuotis?

– Bobby Duvalį, Paulą Newmaną... Bradas Pittas turi didžiulę vaidybos energiją. Juk tai kiečiausias vaikinas, kurio geidė visos moterys, pasirodžius filmui „Kartą Holivude“. Jis ne tik labai dailus, bet ir talentingas. Amerikos kine daug nuostabių aktorių...

– O kaip vertinate Woody Alleną?

– Tai menininkas, sukūręs daug nuostabių filmų. Jo negalima tiesiog ištrinti, atskleidus „netinkamą“ asmeninį gyvenimo būdą. Ar turėtume išimti iš apyvartos kūrinius visų tų, kurie neatitinka šiandienos standartų? Imkime Hamsuną, kuris nebuvo nacis, kai 1923 m. parašė „Žemės palaimą“. Norvegams jis yra labai problemiškas autorius, kurio laikysena įžeidžianti, tačiau vis tiek neišmetame jo už borto. Arba imkime Istváno Szabó filmą „Apsisprendimas“ su Harvey’u Keiteliu ir Stellanu Skarsgårdu. (Keitelis vaidina majorą Steve’ą Arnoldą, draudimo agentą iš Niujorko, Stellanas Skarsgårdas – Furtwänglerį, Berlyno orkestro dirigentą, genijų, kurį naciai gerbė ir kuriems jis pritarė.) Keitelio personažas argumentuoja tuo, kad Furtwängleris tarnavo naciams, o Stellano herojus atsako: „Aš stengiausi šiam žiauriam pasauliui suteikti bent šiek tiek grožio, švelnumo ir meno.“ Tai dilema, dėl kurios šis filmas ir diskutuoja. Šiuo atžvilgiu „Vogti arklius“ yra filmas apie šešėlį, kurį metame ant kitų žmonių. Mūsų veiksmai turi pasekmių. Tai neišvengiama. Bet argi žmogaus, kuris meta šešėlį, neverta net išklausyti?

– Ko ilgitės, kai ilgesniam laikui išvykstate iš Norvegijos?

– Pirmiausia, savo šeimos. Turiu šešis vaikus, jie gyvena gana arti. Ilgiuosi ir gamtos, negalėčiau gyventi Kalifornijoje, kur nėra metų laikų. Kai matau pirmąjį sniegą, džiūgauju kaip vaikas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.