Kultūra

2020.02.03 14:44

Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis: kartais gailiuosi, kad dirbame Kaune

Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje didžioji politika niekam nerūpi
„Kultūros barai“2020.02.03 14:44

Giuseppe`s Verdi „Requiem“ Kanarų salose, Gustavo Mahlerio Antroji simfonija Latvijoje, Stanislawo Moniuszkos „Aušros vartų litanijos“ Lenkijoje, gražiausios operų arijos Maskvoje su Asmik Grigorian – tai vos keletas įvairių žanrų ir stilių kūrinių, kuriuos atliko Kauno valstybinis choras, pasitikdamas savo 50-metį. 

Lapkričio pradžioje choras, pakeliui į Jerevaną, stabtelėjo Maskvoje. Vienoje garsiausių pasaulyje – P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, – atliko žymiausių operų ištraukas kartu su Asmik Grigorian, pelniusia geriausios pasaulio operos solistės titulą, su Operalijos laureatu Pavelu Petrovu ir Rusijos valstybiniu akademiniu J. Svetlanovo simfoniniu orkestru. Dirigavo Konstantinas Orbelianas, Kauno simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas.

– Maskviečiai Kauno chorą priėmė labai šiltai, – pasakoja choro vadovas Petras Bingelis, – jau per repeticiją, kai sudainavome pirmą kūrinį, orkestro muzikantai pradėjo ploti. Sakė tokio choro jau seniai negirdėję. Koncerto metu salė buvo pilnutėlė.

Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje Kauno valstybinis choras pirmąkart koncertavo 1974 m. spalio mėnesį, atliko Wolfgango A. Mozarto Requiem. Pačią sunkiausią kūrinio dalį – Sanctus – teko atlikti bisui. Choro vadovas ir artistai prisimena tai kaip didžiausią stebuklą, nes Requiem niekada nėra kartojamas.

– Malonūs jaunystės prisiminimai, – šypteli Maestro. – Ir šį kartą susitikau seną pažįstamą, šios konservatorijos direktoriaus pavaduotoją Vladimirą Zacharovą, kuris čia dirba nuo 1952 metų. Jam 92-eji, o jis vis dar yra atsakingas už koncertinę veiklą. Kai buvo rengiamasi šiam koncertui, jis paklausė Orbeliano: „Ar Petras bus?“ Po koncerto apgailestavo: „Gaila, kad dabar retai atvažiuojate“. Konservatorijos Didžiojoje salėje yra speciali ložė, kurioje koncertų klausydavosi žymūs muzikai, tarp jų ir garsusis tenoras Ivanas Kozlovskis, kuris sakė nepraleisdavęs nė vieno mūsų choro koncerto. O kitoje pusėje – vyriausybinė ložė. Ji visada būdavo tuščia. Šios salės puiki akustika, čia renkasi nuostabi publika. Tai visai kitas pasaulis, politika ten niekam neįdomi. Kita vertus, aukštasis menas irgi yra politika, netgi pati geriausia politika – kolektyvas išeina į sceną, padainuoja ir parodo savo valstybės kultūros lygį. Tiek prieš keletą dešimtmečių, tiek dabar esame pripažįstami ir vertinami.

Iškart po koncerto Kauno choras išvažiavo į oro uostą – laukė naktinis skrydis į Jerevaną.

– Armėnijos sostinė saulei tekant mus pasitiko rami, švari, tvarkinga. Kartu su mumis koncertavo A. Spendiarovo operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, solistai – Orbelianas yra šio teatro vadovas. Atlikome Mozarto Requiem, retai skambantį šitame krašte. Orkestras akompanavo labai jautriai, jautėmės kaip namuose. Kadaise jau esame ten koncertavę, man atrodo, mažai kas per tą laiką pasikeitė. Operos ir baleto teatras, Nacionalinė filharmonija įsikūrę viename pastate. Turi puikią Nacionalinę Armėnijos choro kapelą, kuriai Hovanesas Čekidžianas vadovauja nuo 1961 metų. Klausėmės jų repeticijos, savo kūrinį Adiemus dirigavo Karlas Jenkinsas, kurio Stabat mater mes atlikome lapkričio 29 d. Pirmą kartą pamatėme gyvą Jenkinsą. Išgirdome puikų simfoninį orkestrą, chorą. Armėnų muzikinė kultūra išties aukšta. Jie turi puikią vokalinę mokyklą, daug gerų solistų, kuriuos kviečia Metropolitain opera, La Scala. Mūsų ryšiai su Armėnijos muzikais tęsiasi jau daug dešimtmečių. Tą patį vakarą vienoje pastato pusėje skambėjo Jenkinso Adiemus, kitoje tuo pat metu mes atlikome Mozarto Requiem. Salė buvo pilna, publika mus priėmė puikiai.

Šie metai Kauno valstybiniam chorui ypač intensyvūs – Pažaislio muzikos festivalis, Juozo Naujalio 150-mečio renginiai, gastrolės Kanarų salų 35-ajame tarptautiniame festivalyje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Armėnijoje. Rudenį, švenčiant kolektyvo 50-metį, įvyko reikšminga Michaelo Tippetto oratorijos „Mūsų laikų vaikas“ premjera su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

– Mes visada ieškome naujų įdomių kūrinių. Jenkinso Stabat mater mūsų programoje atsirado ne šiaip sau. Šis autorius yra labai populiarus, kūrinį atlikome su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir jaunais, talentingais, įdomiais solistais. Kartais gailiuosi, kad dirbame Kaune, o ne Vilniuje. Kas įdomaus vyksta sostinėje, yra labiau pastebima, fiksuojama, daromi įrašai, taigi pelnytume kur kas daugiau dėmesio, būtume populiaresni.

Choro repertuare yra apie 170 užsienio autorių ir daugiau kaip 70 lietuvių kompozitorių stambios formos kūrinių. Gruodžio 12 d. Kaune, o 13 d. Vilniuje nuskambėjo Johanno Sebastiano Bacho „Didžiosios mišios h-moll“. Tai klasikinės muzikos tobulumo viršūnė.

– Iš Bacho mokosi visi kompozitoriai, jis buvo ir yra didysis mokytojas. Netgi toks modernistas kaip Igoris Stravinskis sakė, kad tie, kas nepažįsta Bacho, nesukurs nieko vertingo. Bacho muzikoje yra viskas – ir homofonija, ir polifonija, visi pavyzdžiai, kaip reikia elgtis su natomis. Pirmą kartą šias mišias atlikome prieš 35 metus ir tai mums buvo labai sudėtinga užduotis. Dabar irgi sudėtinga, nors choras yra išaugęs ir technikos, ir vokalo atžvilgiu. Reikia labai daug pastangų, repeticijų, norint atskleisti Bacho muzikos grožį. Šias mišias Bachas atskiromis dalimis kūrė visą gyvenimą. Tai retai atliekamas kūrinys, nes reikalauja didžiulio meistriškumo ir fizinių jėgų. Bacho „Mišios h-mol“ yra mūsų penkiasdešimtmečio koncertų ciklo gražus ir prasmingas finalas. Tačiau gyvenimas tuo nesibaigia, laukia nauji kūriniai – George`o Gershwino opera „Porgis ir Besė“, Tolgos Kashifo Queen symphony ir Naujųjų metų vakaro koncertas. Gershwinas – tai jau Amerikos spiričuelai, visiškai kitas pasaulis, visai kitos spalvos. Mūsų choro privalumas tas, kad galime skirtinga technika atlikti skirtingo žanro, stiliaus, epochų kūrinius.

Parengė Vilius Kaminskas

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.