Kultūra

2020.01.10 20:20

Opera „Orlando“ užduoda nepatogius moters svarbos, translytiškumo ir kūrybos laisvės klausimus

Jūratė Katinaitė, Julijus Grickevičius, LRT KLASIKOS projektas „Žiemojimas su opera“, LRT.lt2020.01.10 20:20

„Geros literatūros kūrinius uždrausčiau ekranizuoti ir statyti pagal juos operas, – LRT KLASIKAI sako literatūrologė Solveiga Daugirdaitė. – Operai gali reikėti kelių Donelaičio eilučių, kaip kad mes matėme iš Nekrošiaus – tam nereikia visos poemos. Virginia Woolf yra istorijų pasakotoja, vaizduotoja, niekada nepasakojanti tiesiai. Ji sukuria tirštą užuominų, aliuzijų, detalių audinį, iš kurio reikia suprasti, ką tuo norima pasakyti“.

Trečiojoje projekto „Žiemojimas su opera“ diskusijoje apie 51-erių austrų kompozitorės Olgos Neuwirth operą „Orlando“, rašytojos Virginios Woolf to paties pavadinimo romaną, translytiškumą, kūrybos laisvę, moterų kūrėjų situaciją Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje diskutuoja menotyrininkė Laima Kreivytė, literatūrologė Solveiga Daugirdaitė ir muzikologė, LRT KLASIKOS „Operos vakaro“ rengėja Jūratė Katinaitė. Diskusiją moderuoja LRT PLIUS „Kultūros dienos“ vedėjas Julijus Grickevičius.

Patriarchalinė Europa

„Šiandien kalbėsime apie operą „Orlando“, kuri galėtų būti pavadinta kultūriniu fenomenu šių dienų kontekste, socialiniu reiškiniu, nes kartu su savimi atneša net kelias labai svarbias žinias ir daugybę klausimų, kuriuos ir pabandysime išgvildenti, – diskusiją pradeda J. Grickevičius. – O. Neuwirth opera „Orlando“ yra pirmoji moters kompozitorės pastatyta opera valstybinėje Vienos operoje per pastaruosius 150 metų“.

Diskusijos moderatorius kelia klausimą, kodėl Vienos muzikos kultūroje moters kompozitorės kūrinys buvo pristatytas tik praėjusiais metais. Muzikologė J. Katinaitė sako, kad toks faktas liudija, jog tik 21 a. imame plačiau diskutuoti apie moterų teises.

„Dar prieš 40-50 metų civilizuotuose Europos kraštuose buvo diskusijos dėl moterų teisės balsuoti rinkimuose. Šiandien tai atrodo anachronizmas, – sako muzikologė. – O kad moteris būtų įleista į teatrą kaip kūrėja, o ne atlikėja, įrodo, kad Europa iki šiol yra patriarchalinė“.

Dėmesys – vyrų pusėje

J. Katinaitė taip pat pastebi, kad nelygybė tarp vyrų ir moterų esti ne tik operos, bet ir kitose srityse. Pasak jos, nors studijuojančiųjų konservatorijose ir akademijose yra daugiau merginų, tačiau scenose matome daugiau vyrų.

Kultūra yra skurdžiai remiama ir ten, kur nėra pinigų, vyrai paprastai nesibūriuoja.

„Prodiuserių dėmesys vis dar yra stipresnis vyrų pusėje. Džiugu tai, kad situacija keičiasi su nauja karta. Jaunų vyrų požiūris į moterį jau yra kitoks, – teigia „Operos vakaro“ rengėja. – Vokiškai kalbančiose šalyse moterys labai sunkiai įsileidžiamos. O štai Skandinavija diktuoja visai kitas tendencijas. Ten moterų operos statomos jau seniai. Europa labai nevienoda“.

Muzikologė taip pat nepamiršta savo jau ne kartą minėtos frazės, kad mūsų šalyje „kultūra yra skurdžiai remiama ir ten, kur nėra pinigų, vyrai paprastai nesibūriuoja“.

Galerija – tarsi tolerancijos sala

Menotyrininkė Laima Kreivytė pastebi, kad praėjusiais metais pirmą kartą Lietuvą Venecijos bienalėje atstovavo tik moterų-menininkių kolektyvas.

Pagrindinį apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ – Lietuvai pelnė Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“.

Šiuolaikinis menas yra komfortiška vieta LGBT nariams ir jų teisių gynėjams, sako diskusiją moderuojantis J. Grickevičius. LRT PLIUS „Kultūros dienos“ vedėjas kelia klausimą, ar LGBT yra tik nedidelė, tarpusavyje bendraujanti kolonija, „o aplinkui yra daug šalčio ir nesupratimo“? L. Kreivytė sako, kad meno galerijos ir muziejai yra tarsi tolerancijos salos.

„Visada gali tikėtis, kad atėjęs į šiuolaikinio meno centrą ar galeriją, tikrai nieko neišgąsdinsi kokiu drąsesniu kūriniu ir LGBT nario patirties pasakojimu. Tačiau lazda turi du galus. Dauguma nebekreipia dėmesio į viską, kas vyksta galerijose ar muziejuose, nes ten, ne va tai, kaip ir leidžiamas bet koks menas. O štai norint išeiti į gatvę ir rasti santykį su gyvąja aplinka, reiškia nebebūti tame muziejuje, – mintimis apie iššūkius LGBT bendruomenei dalinasi L. Kreivytė. – Gerai, kad tokios tolerancijos salos yra. Norėtųsi, kad jų įtaka didėtų“.

Prie altoriaus „juodadarbėms“ vietos nėra

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė į diskusiją įsitraukia su optimistiškesnėmis nuotaikomis. Jos teigimu, moterims literatūroje yra kiek paprasčiau.

Kažkas turėjo tuos juodus darbus nudirbti, kaip ir bažnyčioje grindis kažkas turi išplauti. Tačiau prie altoriaus eina vyrai.

„Jei turi rašiklį ir popieriaus arba kompiuterį, gali rašyti ir niekas tau to neuždraus, – nedaugžodžiauja S. Daugirdaitė. – Tam nereikia teatro, orkestro, brangių dažų ar drobių. Literatūroje moterys kaip juodadarbės: vertėjos, redaktorės, korektorės – visada, kiek egzistuoja lietuvių literatūra – buvo vertinamos. Kažkas turėjo tuos juodus darbus nudirbti, kaip ir bažnyčioje grindis kažkas turi išplauti. Tačiau prie altoriaus eina vyrai“.

Pasak jos, pastaruoju metu itin keičiasi požiūris į vertėjus, kurie dar sovietmečiu net nebuvo priimami į rašytojų sąjungą. „Vertimas anuomet suprastas kaip antraeilis darbas. Vertėjų profesinis orumas buvo įtvirtintas Sąjūdžio laikais. Redaktorių, kaip klasės, beveik nebelieka. Tačiau apskritai literatūra darosi ne toks prestižinis darbas, koks buvo, kuris garantuotų gerą gyvenimą“, – sako S. Daugirdaitė.

Translytiškumo pamoka

Grįžtant prie Olgos Neuwirth operos „Orlando“, muzikologė J. Katinaitė supažindina, kad Orlandas yra būtybė, gimusi vyru, o vėliau tapusi moterimi. Tai, primena ji, 17 a. pabaigoje gimęs personažas.

Kai vieną rytą tas pats žmogus nubunda kitame kūne – buvęs vyras nubunda kaip moteris ir prisimena, ko jis norėjo iš moterų, kuomet buvo vyras – ima suprasti, kad būti skaisčiomis, išsikvėpinusiomis ir maloniomis joms nėra būdinga.

„Veiksmas vyksta iki Virginijos Woolf gyvenamo laiko. Laikui bėgant, Orlandas virsta Orlande, nes jis yra nemirtingas ir gyvena kelis šimtmečius. Pačioje pradžioje jis praturtėja, todėl kad karalienė Elžbieta jį apdovanoja ir užrašo prieš mirtį savo didelius turtus. Taip Orlandas tampa karalienės favoritu“, – trumpai su operos siužetu supažindina J. Katinaitė.

S. Daugirdaitė sako besižavinti Orlando lyčių vaidmenų dekonstrukcija. „Kai vieną rytą tas pats žmogus nubunda kitame kūne – buvęs vyras nubunda kaip moteris ir prisimena, ko jis norėjo iš moterų, kuomet buvo vyras – ima suprasti, kad būti skaisčiomis, išsikvėpinusiomis ir maloniomis joms nėra būdinga. Ir jis pats, tapęs moterimi, nesugeba to padaryti – to, pasirodo, reikėjo mokytis nuo vaikystės, – V. Woolf romano pagrindinį personažo translytiškumą narsto literatūrologė. – Tokį reiškinį dabar mes apibūdintume moksliniu žargonu, kad lyčių vaidmenys įgyjami per socializaciją arba yra išmokstami“.

Pašnekovė viliasi, kad išgirdę operą, klausytojai atsigręš ir į romaną. Diskusijos dalyviai sutaria, kad operos pavadinimas turėtų baigtis būtent „o“ raide, nes „Orlando“ tarsi atstovauja iškarto abi lytis – tiek veikėją vyrą, tiek ir veikėją moterį.

LRT.lt primena, kad klausytis operos „Orlando“ tiesiogiai iš Vienos valstybinės operos galite per LRT KLASIKĄ jau rytoj, sausio 11-osios vakare, šeštadienį, 18:10 val. Dalyvauja: Kate Lindsey, Anna Clementi, Eric Jurenas, Constance Haumann, Leigh Melrose, Agneta Eichenholz. Dirigentas Matthias Pintscher.

Plačiau ir išsamiau diskusijos, vykusios Kaune apie „Orlandą“, kviečiame klausytis radijo įraše


Taip pat skaitykite

Parengė Vismantas Žuklevičius